Bazibuza

Scenoje stovi stalas, apkrautas indais, po stalu – butaforinė bazuka, palubėje kabo gremėzdiškas juodas šviestuvas. Jis plėšo bazilikų lapus. Ji staiposi prieš veidrodį.

Jis: Paduok žirkles.
Ji: Neturiu.
Jis: Styro iš kišenės.
Ji: Nebūtina viską pastebėti.
Jis: Tavo gražūs plaukai.
Ji: Nemeluok, nepadės. Jei nusikirpsiu, irgi nepastebėsi.
Jis: Mes čia ne tam. Koks skirtumas, kai viskas eis velniop.
Ji: Jau pakankamei prikarpei, kodėl velniop!
Jis: Pagalvojau apie pjesės finalą ir kur žiūrovai dės indus.

Jis timpteli staltiesę. Šakutės, peiliai, lėkštės krenta nuo stalo. Dūžta į nuslinkusią staltiesę. Ji prieina ir viską surenka.

Jis: Štai taip viskas dūžta. Ir šis sumanymas, ir gyvenimas.
Ji: Kasdien perpildom konteinerį. Ryt privežk prie gatvės.
Jis: Ar apie tai nori būtent dabar kalbėti?
Ji: Žinai, kad ne.
Jis: Tu pastoviai sakai – žinai. Jų kotai yra organika, nereikia jokių konteinerių.
Ji: Niekada nežinai, kuo viskas baigsis. Trečia staltiesė per tris dienas.
Jis: Viskas pagal scenarijų.
Ji: Jei tu karpysi griežtai pagal jį, bus tradicinis nuvalkiotas konceptas.
Jis: Nėra laiko fantazijoms, viskas parašyta.
Ji: Visada galima keisti, ar tu supranti, žmogus sukuria įstatymus, taisykles, kad kvailiai vykdytų.
Jis: Vadinasi, aš iš tų vykdytojų, tu kartojies.
Ji: Turiu pasikartot tekstą.
Jis: Velniop žirkles.
Ji: Velniop staltieses.

Ji žiūri į veidrodį, dedasi butaforinius žalius sparnus.

Jis: Tu angelas.
Ji: Pats tu angelas, bet nenoriu galvot apie pjesės finalą.
Jis: Jei aktorė nebūtų iškritus, niekas nesužinotų, kad tu angelas.
Ji: Kas galėjo žinoti, kad ji alergiška bazilikui.
Jis: Tekstą pasikartosi prieš pat.
Ji: Jei būsim saulėj, sumanymas ištirps.
Jis: Vienkartiniai dabar iš kartono, laiko trumpiau.
Ji: Supranti, kad žiūrovas šiandien reikalauja novatoriškumo.
Jis: Ta sriuba tau inovacijos.
Ji: Bazilikai yra afrodiziakai.
Jis: Autorius akcentuoja kaip priemonę nuo baimių.
Ji: Nebūtina repeticijos metu daužyt indų, žiūrovai visvien nesuves galų.
Jis: Velniop žiūrovus.
Ji: Velniop žirkles, plėšykim, padėsiu.

Ant stalo kartoniai puodeliai, šaukštai, suplėšyti bazilikų lapai, tarp žirklių ašmenų styro plaukų kuokštas.

Jis: Kaip šlykštu.
Ji: Sakei, kad trumpi man tiktų.
Jis: Tik ne šalia sriubos.
Ji: Nupirk žaliuzes.
Jis: Lyg jos subalansuotų tavo mintis.
Ji: Sakiau, kad nenuomotum šito, sakiau, kad pietų pusė yra košmaras.
Jis: Nesureikšmink.
Ji: Ar bilietus išpirko?
Jis: Du.
Ji: Trūksta reklamos.
Jis: Sumanymo koncepsija jau nuskambėjo tinkluose.
Ji: Žinau, kodėl tik du. Nes čia nėra pavėsio. Kepykla, o ne namų teatras!
Jis: Velniop tą pavėsį, ledukai stiklinėse atvėsins.
Ji: Kaip tu įsivaizduoji – vienoj rankoj sriuba, kitoj stiklinė, o akys?
Jis: Akys į aktorius.
Ji: Velniop tą koncepciją.
Jis: Velniop saulę ir bazuką.
Ji: Visas sumanymas nuo bazukos. Jau trečią tūkstantmetį autoriai kalba vien apie tai.
Jis: Antikos tragikai ir bazuka, kurgi ne. Nemanai, kad nusišneki!
Ji: Toks pasaulis.

Ji atlieka pantomimos judesius prieš veidrodį. Jis plėšo bazilikus.

Ji: Ar tu juos nuplovei verdančiu vandeniu?
Jis: Ne, tokiame karštyje visos bakterijos eina velniop.
Ji: Čia ir visa esmė – jie kieti, sriuba bus sprangi, žiūrovų žiaunos dirbs garsiau už mano tekstą. Geriau būtum nusamdęs virėją. Taupai ir toliau mano sveikatos sąskaita. Visų žiūrovų sąskaita.
Jis: Dar pasakyk visos planetos sąskaita.
Ji: Velniop.
Jis: Velniop.
Ji: Kada aktorė išeis iš ligoninės?
Jis: Ji nebeateis, manė, kad tu ją nori nunuodyti.
Ji: Iš kur galėjau žinoti apie jos alergijas.
Jis: Kitą kartą sutarty turi būti įtrauktas punktas apie alergijas.
Ji: Niekados to nebus. Ei, bet pjesės pavadinimas tai geras.
Jis: Tos sąsajos ne tokios akivaizdžios, kaip tu manai.
Ji: Bazilikų sriuba premjeros dieną. Kaip pavadinsim, šaltbaze ar šaltibuza?
Jis: Tu nuspręsk. Paklodės kampas įmerktas į rūgpienį.
Ji: Velniop tą sumautą kvadratūrą, negalėjai surast didesnės erdvės! Čia nėra kur apsisukti.
Jis: Velniop tavo repeticiją virtuvėj!

Ji atsineša sukarpytų staltiesių skiautes, riša jas, žiūrėdama į eskizą.

Ji: Viską turiu daryti aš. Kaip tau šie sparnai?
Jis: Kaip angelui – gerai. Atsistok po šviestuvu.
Ji: Kas žino, iš kur jie, kodėl judėjimo trajektorija yra būtent tokia.
Jis: Dar pasakyk, kad jis užprogramuotas ir mums visiems bus kaip parašytą pjesės finale.
Ji: O iš kur tu žinai kad nebus. Kai mane nudėsi, šita virvė iš staltiesių atskleis idėją.
Jis: Banaliau nebesugalvojo, kaip nusileist nuo šviestuvo, kuris primena asteroidą. Mačiau, kaip jis piešė eskizą, klausydamasis žinių apie kažkokio asteroido galimą atsitrenkimą į žemę. Tuo pačiu metu rijo bazilikų sriubą. Šliurpė pasigardžiuodamas ir sakė: jūs viską materializuosit, vaikučiai, viską! O mes idiotai vykdom.
Ji: Šviestuvas manęs neišlaikys.
Jis: Ne tu leisies, o projekcija.
Ji: Manau, autorius to nebuvo numatęs.
Jis: Turėtum išmokt skaityt tarp eilučių.
Ji: Pasitikiu tavim. Šifruok!
Jis: Siužetas yra tik mūsų veiksmų atspindys. Kostiumus, sriubos teatro koncepciją, erdvę – viską renkamės patys. Mums duota daug laisvės.
Ji: Puiku. Aš alergiška taisyklėms.
Jis: O ji bazilikams.
Ji: Ji frigidiška.
Jis: Tu norėjai to vaidmens ir visi tą žino.
Ji: Velniop man jų nuomonė. Jie sakė, kad dirvoje pilna bakterijų, o tu tyčia neplovei.

Jis atsineša butaforinę bazuką. Taikosi į sienoje judantį saulės blyksnį.

Ji: Kaip tu mane nušausi, jei laikyt nemoki.
Jis: Tam yra repeticijos.
Ji: Pastabose nurodytas rikošetas. Vadinasi mirsim kartu.
Jis: Tai neparašyta. Žiūrovams paliekama erdvė.
Ji: Ar jie srėbs sriubą, kai mes raitysimės konvulsijose?
Jis: Tai normalu – vieni ryja, kai kiti miršta.
Ji: Ar norėtum, kad ji grįžtų?
Jis: Man tas pats, ką nušauti.
Ji: Nepainiok manęs ir personažo.
Jis: Niekada nepainioju.
Ji: O prie ko asteroidas?
Jis: Tai tik personifikacija, suprask pagaliau.
Ji: Aš stengiuosi. Aktorius privalo viską suprast.
Jis: Niekas nieko neprivalo. Pakaks ir mechaniškų veiksmų.
Ji: Aš už psichofiziką.
Jis: Niekam neberūpi veiksmų motyvacija. Gimei, išdygo dantys – surijai tonas žvėrienos, ištyso liežuvis –  sušlerpei katilus sriubos. Prigulei virškint, persikaitinai saulėj, užsilenkei. Baigta.
Ji: Aš negaliu veikti mechaniškai. Noriu žinoti kodėl viskas vyksta būtent taip ir kokios yra išeitys.
Jis: Tiesiog pabaikim gaminti tą sriubą.
Ji: Sparnai išvis neaprašyti.
Jis: Toks sprendimas, nebesiginčyk.
Ji: Priešprieša baimėms?
Jis: Nors po tuo šviečiančiu ale-asteroidu atrodysi idiotiškai, to užteks, kad žiūrovas gautų lašą vilties.

Ji prisisemia burną vandens, purškia sparnus.

Jis: Papje-maše išsileis.
Ji: Nesėk negatyvo. Jie tik išsilygins. Kada pradėsim?
Jis: Kai ateis žiūrovai.
Ji: Bet sakei, kad tik du.
Jis: Taip, ir tai mes.
Ji: Nuostabu.
Jis: Neklausi, ar juokauju.
Ji: Ne. Tavo juokai per daug rimti. Ragausi?
Jis: Pabandom. Bet ar tikslinga buvo imt bambukinius dubenis vietoj plastiko. Toks brangumynas.
Ji: Ekologiška sriuba, ekologiškas indas.
Jis: Svarbu pavėsis. Bet aš nebegaliu nieko pakeisti.
Ji: Žiūrovai išprotės tokiame karštyje.
Jis: Atidėkim premjerą.
Ji: Ne. Bazilikai paruošti. Sriuba sumaišyta. Pilstysim.
Jis: Po mėnesio būtų daugiau šešėlio ir daugiau žiūrovų.
Ji: Ne. Kol tu valei bazuką, aš pasikartojau tekstą.
Jis: Vadinasi viskas turi savo eigą.
Ji: Viskas turi savo eigą.

Jis atidaro langą. Nepanaudotus baziliko lapelius skersvėjis numeta ant grindų. Ji įjungia šviestuvą. Šis sukdamasis leidžiasi, juodą jo pusę keičia raudona. Netrukus šviesos gesta. Tamsoje pasigirsta kurtinanti šūvių papliūpa. Šūviams nutilus, spengia tyla, kurią pertraukia vis garsėjantis čepsėjimas.