Mylinc

Ateini in sapnus man nubundanc prieš rytų,
Vis kas sykį kitoks ir dažnai nebylus,
Atbundu aš tamsoj, mėnuo debesis rita
Šyrdzai dunksint kasros ir išsklaidanc kerus.

Aš pasylgau tavį, jau saniai nekalbėjom,
Nesuveina keliai daugel metų ir ca,
Toj pirkelėj medzinėj balsiai dūsauna vėjai,
O už vienišo medzio pakibus delca.

Margas rytas išaugs padėvėtų drabužį,
Jo saniai nedėvėjau, dartės rūbai kici,
Vienišystė tyloj tarsi nemiga gūžas,
Virš galvos draikos voro nėrimai raci.

Rankos plaukus kedens, užsimiršč neiskubėsu,
Kol vežimai vilcių dar prog šon neriedės,
Kolei savo aš kūno nedengsiu pavėsiu,
Mano lūpos netars užmiršimo raidės.