Meteorų lietus

*
Suskaičiavau:
Dėžutėje lygiai septyniolika degtukų
Septyniolika pavasario akimirkų
Spalį
Vienas sušildo pirštus
Antras plaštakas
Trečias skirtas nušviest tavo lūpoms
Padabintoms amūro lanku
Ketvirtas pamatyt kaip jos virsta į šypseną
Penktas veido smulkioms strazdanėlėms 
Šeštas akims ir blakstienoms
Septintas antakių arkoms
Aštuntas įžiūrėti šiaudų spalvos plaukus
Devintas šešėlių teatrui
Kurį žaidžia mūsų rankų šešėliai
Dešimtąjį užpučia vėjas
Vienuoliktas pridega smilkalus
Dvyliktas per greitai virsta pajuodusiu juodvarniu broliu
Tryliktas velniškai pagundai
Keturioliktas šviesiai vaikystės akimirkai
Penkioliktas paauglystės gimtadieniui
Šešioliktas įsiplieskia smarkiai
Iš tamsos išplėšdamas
Mudu
Septynioliktas šlapias
Braukau kažkodėl neįsidega

*

toks nepakeliamas vienišumas
tamsią naktį
braukyt degtukus
ir vos suliepsnojusius
mesti
į tvenkinį

atsikratyti visų
šilčiausių
akimirkų

sentimentalumo

kol lieka tik vienas vienintelis
degtukas
tuščioje dėžutėje

vienas vienintelis
degtukas
visame pasaulyje

viena kibirkštis
visoje visatoje

liepsnos paguoda
šiluma ir
gyvybė

tuomet supranti
kad iš menko poeto
tapai išdidžiu Prometėju

kad visas pasaulis dabar
tavo sužvarbusiose rankose

nesvarbu jau
rūstybė dievų

nebaisu jau kabėt
ant Kaukazo uolos
surakintam grandinių

ir Etonui kapojant snapu
metafizines kepenis

greit pamiršiu
kaip skauda

vienatvė

*

pajuosta degtukas parodęs liežuvį ugnies
akimirką vieną bet ją amžių amžiais minės

degtukas sudegęs greičiau negu tu arba aš
ir kas gi jo liepsną iš namo į namą parneš

net man tamsią naktį jau būti žmogum per sunku
gyvenimą kitą norėčiau atgimt degtuku

pridegti krikštynų pridegti grabnyčių žvakes
įsižiebia akys ir akys tos pačios užges

paguoda ugnies ir prie židinio ir į kapus
kažkas sugalvos vieną norą ir žvakę užpūs

aš degsiu trumpai kaip Hefaisto žaizdre kibirkštis
paklydėliai naktį galbūt dar mane pamatys