uranas. pokalbis su hawking

 

jis ateina basas per raudonus akmenis rankose laiko fosiliją sako tai nebegali tęstis

pasuku krištolo rutulį
vyzdžiai pulsuoja į mane
mažųjų planetų krauju

jungiasi gyvsidabriu
kol tampu planeta

manyje du pradai
nepavaldūs metalo pjūklams
delnai urano plokštumos
tarp jų smūgio bangos

pjaustau juodają masę
nuo jo sušalusio kūno
ledinio monstro

geriu deimantų lietų
iš nerastos planetos
kuri mano šešėlyje

šildau jo pėdas greičiau už laužą kurį užkuriam naktį virš mūsų sklando klausimas

kas toliau hawking
kai sprogsta du mėnuliai
kai miranda prisitaiko ir trupa

kai titaniją ir oberoną
perrašo dramaturgas mylėtis kol gims
jų pačių broliai ir seserys
o jų kraujas taps vandeniu

tik taip įžengs laikas
į šalčiausią planetos tašką
į žmogų

jis sako kiaušinio ar plytos formos kokonai kartais atgyja turi praeit milijonai metų

turim išsukti žiedus
trylika lydinčių vaivorykščių
kol virs į vieną
kad nespėtų sušalti pagirdykim
žemės šaltiniais

sukasi prieš laiką
milžiniška jėga formuojanti
naują gyvybę

visur palydinčios akys
naktį virsta tilaka
mano kaktoj