Oi kaip prastai pirmos dvi eilutės, labai nevykusi nei alegorija nei metafora, t.y. paukščiui sparnų vėjas nenuplėšia, ir tas paukštis, kuris plasnoja ne tik dėl trupinio dėl pramitimo,o iš idėjos, turimų sparnų idėjos, skrydžiui tobulėti, tai iš viso laisvas kaip vėjas- jis pagavęs vėjo srovę tiesiog virš jo pikiruoja, ir skauda jam, matant savo pulką paukščių, plasnojantį tik dėl kąsnio, kūną papenėti, o ne pažinti skrydį ir sparno galimybes...
Tai gi, net dėl kūno peno, tik dėl trupinio plasnojančiam paukščiui Vėjas sparnų NENUPLĖŠIA.
Tikrai autore, laukčiau, ieškočiau kontempliuočiau, kad pamatyti detalę, kada paukščiui skauda, t.y. "kai..." kas nutinka? Paukščiui su sparnais, ir jei juos nuplėšia, tai kas yra tasai kuris taip padaro? Tik ne Vėjas... vėjas laisvas kaip ir paukštis, pažinęs ir įvaldęs sparną pikiruojantis vėjo srovių pagalba :)
Vienoj vietoj mačiau minkštumo ženklelis įšoko, ir trikdo tarmiškumo dinamiškumo
. (Ilgesiu spurdėsIu"
5 (neskaitant to fakto, Kas?!!! sudarko sparnus)