Tylos mintys

tavo lūpos įgauna keistą formą
kai išleidi tylą
debesų laiveliais
jie kyla ir tirpsta
kaip žodžiai kažkada
kurių nebėra
tik mintys čirškia žvirbliais
alyvų krūme
atrodo tik pakelk ranką
ir išbaidysi
bet ne
jos giliai šaknis įleidusios
į pačią būtį
ir skleidžiasi
ir žydi
rausvam saulėlydžio fone
kol debesų laivelis
nutupia ant skruosto