Vidinis kiemas

Ant stalo lapų puokštė, takerio smeigtukai
į delnus dilgčioja, aš susegu lapus ir tu, kai
paklausi, ką man primena, sakau – vidinį kiemą
prie vienuolyno, kur lapus išspardydami dūkom,
o sargas šaukė, kad prailginom jo darbo dieną.

Suderinu geltona su raudona – bus maketas
to vaikiškumo ir gitaros skambesio, kai netikėtai
už lapų kalno slėpėmės kadais, kad nė šuva nelotų,
kalbėjomės pašnibždomis ir viens kitam pasižadėti
norėjome ilgam, bet sargas pagrūmojo šluota.

Tada byrėjo saulė per geltono mūro sieną,
o vakaras visom kalbom kartojo žodį vieną...
Mes juokėmės, kad jo tėra vos penkios raidės,
bet trenkėsi tas žodis lyg audra į skardą plieno,
ir sargas verkė, lapų kalną audroje išbraidęs.

Nebuvo laiko pagalvot, – ar baimė ar neryžtingumas  
išvijo mus iš vienuolyno kiemo... Vėjas grūmės,
susukdamas du kūnus lyg glitus smauglys,
kvėpuot nustojau, tu šaukei – per didelis atstumas,
sugrįšiu kada nors, tiktai paliki praviras duris!..

Dabar tą kiemą šluoja sargas su ausinėm ant skeleto,
pažiūrime pro vienuolyno langą, ar mums liko vietos
vidiniame kieme, kur lapai šoka, paliesti garsų gitaros,
dvi bronzinės skulptūros, saulės palytėtos,
lapus nuo veido braukia ir žvilgsniu duris pradaro...