Ailės

Prabėga zovadu arkliai, o avys
Binzena, blaškos, gal gi vilkas ca,
Vaikus mažus užmigdį snaudza mamos,
Už miško skęsta blizganci delcia.

Parainam pirkion, kvepia duonu
Ir sviestas sumuštas, bojkutė išplauta,
Aš pasdabysiu apdaru raudonu,
O nuog tavį sklis gėris, atjauta.

Man dar vaidenas neišpjautas miškas,
Galingos pušys, aglės, grybų kažin kiek,
Ty po agli kadais tupėjo kiškiai,
O darties kų matau graudu vis ciek.

Aš nuog tavį šalin nebėgu,
Gi dzviesa tep jauku ir nėr bėdų,
Nat žiemų ateinu per baltų sniegų,
Ir vėl pareic nebūna man klaidu.