Elegija

Kai iškalbingi pranašai
Nutiesia tiltus baltai žiemai,
Tu atleidimo neprašai
Ir paukščių neveji iš kiemo.

Rogučių vėžės lauks pusny,
Kai, rodos, nieko man neliko,
Nei braidančių sniege sapnų,
Nei atsiliepiančių skalikų.

Pabelsk į medį tris kartus,
Manai, jam niekad nesopėjo,
Kai žaibas skėlė į vartus,
Tas medis šiaušėsi nuo vėjo.

Migla tokia tiršta aplink,
Kad, rodos, migdo snaigės pūgą,
Tu atsibudęs  atsimink,
Kad šiaurės vėjas vėl sustūgo.

Kad baltas apdaras žiemos
Toks dailiai šventiškas ir tikras,
Piršteliai vėl Šopeną gros,
Piršteliai šąlantys, bet vikrūs.