Rytinis. Kaip pjesėje

Sudie bičiuli lik per amžius sveikas
Nemirk ilgai vonioj ar liūdesy
Esi toks giedras lyg apleistas vaikas
Keliaujantis ten pat kur ir visi

Kiti kurie keliauja ir nežino
Kokia kryptis ir kur ji mus nuves 
Yra šviesus žibėjimas žvaigždynų
Ir žingsniai išsibarstę po gatves

Nelyg pažirę obuoliai iš skreito
Praplyšusios prašapusios nakties
Mums iš delnų daugiau nebeįskaito
Gyvenimo nei meilės nei mirties

Išgėrus kavą kas ten lieka tirščiuos
Jau niekas ten prasmės nebeieškos
Tik kažin ko į mus kiti vis dirsčios
Žvėrių akutėm tartumei miškuos

Kol liks tik snaigės tirpstančios ant skruostų
Tai žiedlapiai ar kvapą jų jauti
Gal sodas per toli kad kas užuostų
Gal žodžiai užrakinti praeity

Vėl veržiasi tarytum klyksmas Munko
Negirdimas – ji mato tik akis
Ir sniegas tirštas vėl į žemę smunka 
Kaip scenos uždanga ir salė šaukia bis

Ir tiek gėlių kaip laidotuvės... bravo
Aš gyvenu o tu tik vaidini
Tai kas kad monologas išgaravo
Kad vynas išsisklaidė vandeny

Juk tu kalbi ką sufleriai tau kužda
Kas parašyta už tave seniai
Palaukim ryto drauge nenulūžk dar
Tai kas kad lūžinėja sakiniai