Tėvai gyvendami gimtinėje sukuria saugumo jausmą savo vaikams, kad viskas dar kol kas gerai. Jiems išėjus Anapilin, rūpestis gimtine lieka vaikams. Ir nežinia ką jie tada jaus: jų nuomone bereikalingą vargą, nuojautą, kad padarė ne viską, o gal tiesiog parduos svetimam. Tada "negalėsim grįžti" bus tik dilgtelėjimu širdyje. Taip baigiasi gimtinė.
Skaitau ir skaitau, ieškodama tekste atsakymo: kas būtų, jeigu... būtų? Ir tada, kaip skaitytojas, nebežinau, kur man eiti, kurlin tekstas veda. Gal pabūti nostalgijoje (nes tp nebėra, kur grįžti...), o gal prisipažinti, kad tėviškė - amžina, kol yra paukščiui kur nutūpti? Jaukus tekstas, bet keliantis dvejonių dėl baigtinumo. 3+
Žiliui - ne visos naktys juodos :) Eilėraštukas kaip ir ... tik tas "gastrolių" visą patosą sužlugdo, bet gal taip ir geriau, kai rašoma šiaip sau tik.