NuarKūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
(autorius agnieskar) „Paukšti mano žieduotas...“
- Aš jos neimsiu! - balsu šaukė vyresnio amžiaus moteris, pirštu rodydama į klasėje vienumoje sėdinčią šviesiaplaukę mergaitę.
- Bet jūs juk jos klasės auklėtoja ir senelė, - bandė prieštarauti kita.
- Aš ne jos močiutė! Sūnus būtų žinojęs, kad ne tos šliundros vaiko tėvas, tai aš jos pilvotos motinos prieš šešerius metus per slenkstį į namus nebūčiau įsileidusi. Dabar vienas dviem savaitėms išvažiavo į Vokietiją daržovių rinkti, kita trankosi su kažkuo nežinia kur jau kelias dienas. Išsilakstė abu į skirtingas puses, o šitą paliko man.
- Tiek metų anūke vadinote. Už rankos į parduotuvę kartu eidavote. Viso miestelio akivaizdoje. Pas jūs jos gyvenamoji vieta deklaruota...
- Dėkit ją kur norit, - suburbėjo nueidama vyresnioji pedagogė. - Ji man svetima.
- Ką pieši? - pašnekovei pradingus, mokytoja tyliai atsisėdo prie gretimai stovinčio stalo.
- Tėvelį, - mergaitė slėpdama veidą pasilenkė dar žemiau prie savo piešinio.
- Jau vakaras. Tu viena likai mokykloje. Viskas bus gerai. Aš iškviečiau tavo mamos buvusią globėją, tetą Liuciją. Ji tave paims.
- Per didžiąją pertrauką prie valgyklos durų močiutė šaukė prie visų, kad mane „choru darė“. Tai reiškia, kad pas mane daug tėvelių?
- Nekreipk dėmesio, Austėja. Tiesiog užmiršk šią dieną.
- Negaliu, - mergaitė neigiamai papurtė į šalis galvą.
- Stokis prie tų dėdžių, - jaunas vyras mostelėjo mergaitei ranka. - Tuoj pažiūrėsime, kuris iš jų tavo tėvas.
- Tu visiškai durnas. Tai juk sakau, kad ne tu, - moteris pabandė vaiką patraukti į šalį. - Tau taip norisi mane pažeminti.
- Tėveli... - pabandė kažką pasakyti Austėja.
- Aš ne tavo tėvas!
- Nustok šaukti ant vaiko!
- Gerai vyrai, rikiuojamės, nes čia galo nebus, - nusijuokė vienas iš keturių priešais stovinčių vaikinų. - Ir saulės akinius nusiimkite, nes dar neatspės.
- Na ir kam tau to reikia? - ištarė kitas. - Paskambinai pats visiems. Surinkai čia vien tam, kad veidus sulygintum. Tu galvoji, kad taip gali tėvystę nustatyti? Man tai, tavo vietoje, būtų gėda, nes mes čia atvažiavome tik pasilinksminti.
Nuo įvykių mokykloje praėjo visa savaitė. Būrelis žmonių stovėjo beveik pustuštėje automobilių stovėjimo aikštelėje, už kurios matėsi vietos policijos komisariato pastatas.
- Juk prisipažinau. Ko dar nori? Tada aš su jais visais pasimylėjau iš eilės. Vėliau su kiekvienu atskirai. Ir ne vieną kartą. Bet ir su tavimi taip pat. Tik kitoje vietoje ir kitu laiku. O kai pilvas pradėjo augti, išsirinkau tave, kaip patį durniausią. Galvojau nepastebėsi, kad dukra auga į tave nepanaši. Patenkintas?
- Eik tu šikti!
- Gal jau baigsite? Vaikas juk čia.
- Tarp kitko, būtent į tave ji labiausiai ir užneša.
- O tu galvoji, kad aš nežinau, jog esu jos tėvu?!
- Na štai, Rimantai, visi stengėsi, o tik tavo vieno įkrito, - juokdamasis kreipėsi į šviesiaplaukį vaikiną jo draugas. - Dabar tikrai skirstomės. Parūkyti išėjęs policininkas pradėjo į mus žiūrėti. Galvoja, ko mes čia penktadienio vakarą taip triukšmaujame.
- Austėja, eik pas tetą Liuciją, - mama skubiu žingsniu nuėjo prie gatvėje stovinčio juodos spalvos automobilio, kuriame nuobodžiaudamas sėdėjo jos laukiantis vyriškis. - Aš grįšiu rytoj.
- Ji meluoja, - mergaitė žinovės tonu ištarė greta jos stovinčiam Rimantui. - Parsiras tik tada, kai tam bernui nusibos. Po trijų - keturių dienų.
Automobilių stovėjimo aikštelėje jie liko vienu du.
- O tai jūs dabar abi pas tetą gyvenate?
- Kol kas būname pas mamos drauge. Bet jos vaikinas iš darbų savaitgaliui namo grįžta. Tada turime išeiti. O Liucija netikra teta. Mama giminių neturi. Lucija buvo jos globėja, kol mama dar maža buvo. Bet paskui jos susipyko.
- Aš palydėsiu.
- Negalima vaikščioti su nepažįstamais. Tu gali mane pagrobti.
- Aš panašus į tokį?
Žingsniuodama gatve mergaitė gūžtelėjo pečiais.
- Kas tau pėdkelnes taip baisiai susiuvo?
- Aš pati. Ir visiškai nebaisiai. Taip gavosi. Dar įsidūriau, - Austėja išdidžiai parodė kairės rankos rodomąjį pirštą.
- O tai mama negalėjo susiūti?
- Mama su drauge vyną gėrė virtuvėje. Kalbėjo, kad jei nebūčiau gimusi, ji turėtų normalią šeimą ir nuosavą butą. Galvojo, kad aš jau miegu ir jos negirdžiu.
- Tai tu viena dėl visko kalta?
- Tikriausiai. Visi taip aplinkui šneka. Aš baigiau nulinę klasę ir rudenį turėčiau eitį į pirmą. Bet pas mus tik viena mokykla. Joje mano buvusi senelė dirba. Ji nenori, kad aš mokyčiausi ten pat. Todėl nežinau, kas dabar bus.
- Į vidų, - teta Liucija stumtelėjo mergaitę per vartelius link mažo medinio namelio lauko durų.
- O tau čia ko reikia? - atsisukusi į Rimantą paklausė moteris. - Kiek matau, tai kol kas dar nežinai. Todėl daugiau čia niekada nesirodyk. Važiuok į tą jūsų sodybą už miesto, kur jau dvylika metų naktimis nuogas mergas po kiemą vaikote. Ar ne per anksti pradėjote, šešiolikos būdami?
- Toks jau vaikinų gyvenimas, teta.
- Aš tau ne teta.
- Gerai, ponia Liucija. O rytoj aš galiu atvažiuoti pas Austėja?
- Turi dokumentą, kad esi jos tėvu?
- Dabar neturiu. Bet gausiu. Per teismą. Nepagailėsiu to tūkstančio eurų ekspertizei. Tai galiu rytoj atvažiuoti?
- Su savo mama.
- Jūs juokaujate. Man dvidešimt aštuoneri metai. Kokia dar mama.
- O man septyniasdešimt du. Ir aš prisimenu tavo mamą dar mažą. Todėl noriu, kad jums abiems gėda būtų, kai jai viską tavo akivaizdoje papasakosiu. Juk ji viską žino apie tą sodybą. Ir nieko nedarė su kitais tėvais, kai dar kažką galėjo padaryti, kol jaunesni buvote.
- Mano tėtis turi būti toks, - namelio tarpduryje pasirodžiusi Austėja prieš save ištiesė piešinį, kurio centre buvo pavaizduotas vyras, tvirtai už rankos laikantis mažą mergaitę gėlėta suknele. Aplinkui juos buriavosi kiti vaikai, kuriuos už rankų taip pat laikė jų tėčiai ir mamos.
- Aš supratau, Austėja, - Rimantas pamojavo ranka nueinančiai mergaitei.
- Aš ir Jūs supratau. Atvažiuosiu su mama, kad kelio atgal nebūtų. Jei ne aš vaiką priglausiu, tai tikroji senelė būtinai.
- Linksminkitės be manęs. Vis tiek panelių buvo viena mažiau nei mūsų. Kažkam būtų tekę laukti savo eilės. Man skubiai reikia į Vilnių. Pašnekėsime pirmadienį mieste, - sėsdamas į automobilį Rimantas išjungė savo telefoną.
