agnieskarKūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
„Brangioji, Tatjana, praėjo šitiek laiko, o aš jus vis dar myliu“
/ tylisubstancija, Rodakinos nektarinai – po eurą, 2020-06-10: /
Galima pagalvoti, kad meilė dar yra. O kas galėtų tai paneigti, – jei tikras vyras meilei subręsta tik 62-jų? Tokį teiginį tėškė pobūvyje dama ir padėjusi tašką išėjo į balkoną jo laukti. Liko laukti, o laikas: kam tiksėjo, kam snaudė, kažką pakėlė nuo kėdės ir dingo už kampo, galiausiai tas pats laikas kažkam surūdijo, – byrėjo rūdimis ant laukiančios galvos; oranžinės rūdys žadėjo amžiną vasarą.
Pavydas sugriebė mane dėl damos meilės, spyruokliuojančios mintys raižė širdį, – toks žavus ir tikras teiginys, – be meilės neparašo nieks eilių
toks šulinys eilėraščių gilus
vanduo jų gėlas teška užrašams į amžinybę
iš gilumos į gilumą rašyti žodžiai žiba
o jei be meilės – žvarbsta gedi ieško
nes aiškiai girdi šuliny vanduo viltingai teška
reikia mylėti auksint plunksną mintį darbą
eilėraščių rašiklis širdyje įstrigęs virbas – nors Čechovas jį pavadintu vėluojančia gėle.
Pamilote? Bandžiau klaust, bet balkono durys užsitrenkė. Atsakymo nėra, taip visada, – atsakymai pareina, nusileidžia iš sukiužusio vaikystės inkilo varnėnams, pavėlavę. Išskrido jie, varnėnai, o šiemet mėnesiu anksčiau, vyšnias dar žalias nulest suspėjo, kelionei skrandžius paruošė gimtinės vaisiais ir pykti ant jų nevalia, tokia tad laisvė, – vis į vaisių, į žalią šviesą, į žalią tolumą! Ir tūkstantis klausimų su jais į tolį.. . Ar spėjo juos sužieduoti? Ar žiedas jiems apyrankė, antrankis, antkojis? Ir mano žieduotasis su jais taip pat išskrido?
Paukšti mano žieduotas, praėjo šitiek laiko, o aš tave vis dar myliu.
Kiek gyvenimų reikia nugyvent, kad mes susitiktume?
