Juk tai ne aš, o pasirodyti koks iš tikrųjų esu, kažin ar įmanoma

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Autorius Pranas ”Nereikia, kad svetimi mane išrengtų“ 

Keistai tuščias šiandien buvo mano gydymo įstaigos koridorius. Tik viename kamputyje, prie pat kabineto durų, koridoriuje, kuris spindėjo idealia, ambulatoriškai balta spalva, sėdėjo kažkokia neaiški, susirietusi bobelė.
–   Jūs paskutinė? – paklausiau.
–   Ne, aš laukiu savo gydytojos, – su išgąsčiu balse ištarė, matyt, visai susidepresavusi būtybė.
– Gerai, – pamaniau. Nereikės laukti.
Kabinete radau nepažįstamą gydytoją, apsirengusi nešvariu, pasakyčiau kraujuotu chalatu. Neatkreipiau dėmesio.
– Daktare, – kreipiausi. – Turiu problemų.
– Kas jų neturi, dėstyk, – pasakė su kažkokiu nemaloniu akcentu.
– Taigi, – pradėjau. – Pasaulis pradėjo kažkaip neaiškiai keistis. Veidrodžiai kabo atvirkščiai, visos  moterys su kelnėmis, dešinės kojos eina į kaire, kairiosios į dešinę ir abi į pietus, užuojautos laikraščiuose nesirimuoja, mano iškastruotas šeškas žiūri į mane, kaip Rembo iš džiunglių išlindęs. Gretimame kambaryje guli draugas, kuri perdūriau su yla, kai gėrėme alų, ir knarkia.
– Nieko, nieko, – ramina daktaras. – Ką nors įdomiau papasakok.
– Ką  įdomiau?.. Neatsimenu kas buvo vakar.
– Ko neatsimenate?
– Neatsimenu, kad viriau  didžiausią pasaulyje cepeliną, norėjau patekti į Gineso knygą, tačiau  jis lūžinėjo, pasileido, nenorėjo išvirt.
– Armatūros dėjote?
– Ne…
– Na, matote.
– Bet  mano iškastruotas šeškas vis tiek ketvirtą parą neėda,  į mane žvalgosi, tokiu baisiu žvilgsniu.
– Kaip Rembo į  savo priešus. Įdomu, kaip jus jo vietoje žiūrėtumėte. Be to tamsta kvepi, kaip neiškastruotas… Normalu. Normalu. Gyvūnai žino, kada reikia nutraukti badavimą.
– Taip tai taip, bet ne taip išeina. Šeškas juk nežino, kad aš ne plunksnuotis.
– Koks plunksnuotis?  Gal gaidys?
– Tai, tikriausiai, ne erelis. Erelio jis bijotų.
– Na, matote, jau pradedate samprotauti logiškai. Greit pasveiksite. Kraują, šlapimą atnešėte?
– Kraują atnešiau. Vakar prie parduotuvės gavau į nosį – tai privarvinau puslitrį, o šlapimo –  tai dar ne.
– Tiek to, šlapimo nereiks. Anoks ten auksas. Ir taip matosi, kad dažnai šauna į galvą. Kraują, kai busiu alkanesnis – degustuosiu
– Mažas žmogelis galvoje visą laiką taip įkyriai kalba.
– Ką jis jums pasakoja?
– Kad aš esu moteris, kuri  sėdi koridoriuje.
– Įdomu. O jus tą moteris?
– Aš ne. O jus psichiatras?
– Aš ne. Psichiatrės aš dar nebaigiau valgyti. Aš daktaras Hanibalas, žinai, tas, iš avinėlių tylėjimo. Pasipildau maisto atsargas. Ir iš viso, ko tu atlindai be eilės.
– O aš neatsimenu, ar aš dar negyvas?
– Tada eik lauk, tu, šaltiena. Ir pasakyk tai moteriškei už durų, kad ji – vyras, ir kad  daktarė daugiau nepriiminės. Nenoriu aš jos.
Malonu pabendrauti su išmanančiu specialistu. Iš karto palengvėjo. Kai išėjęs pažvelgiau į įstaigos iškabą, visos raidės buvo vienodos ū, bet rimavosi.