Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







(Iš Nuar „Rodakinos nektarinai“)

  Rodau ką tik iš gamybos gautą savo nuotrauką. Ir vienam, ir kitam, vis pasiteiraudamas, ar žino, pažįsta. Juokiasi pamanę, kad sumanęs šitokią  apklausą linksmybei. Ir nedaug tokių, kas burbtelėję: kvailiok, kvailiok... Ar savęs nepažįsti?
  Liūdna. Labai liūdna.
  Ne tik į nuotrauką šitaip žiūrėta. Stebiu veidrodyje save, dargi ir pirštais apčiupinėdamas. Ir dar labiau liūdna. Juk tai ne aš, o pasirodyti koks iš tikrųjų esu, kažin ar įmanoma. Nėra, nebūna manęs be artimiausios aplinkos, nėra, nebūna be labiau atitolusių apylinkių, kur buvęs, vaikščiojęs, nėra be daug dalykų ir todėl noriu ar nenoriu, o prisieina tarti, jog Žmogaus pažinimas per jo autoportretą, per išvaizdą, išreikštą kūno gabaritais, manyčiau, yra begėdiškai netikslus, labai atitrauktas nuo  tikrovės. Ir tuomet nors žegnokis, užsimirštant ar esi  tikintis, ar ateistas. Tokia žegnonė tereiškia tik pripažinimą, kad aš ir pats nežinau, kas AŠ, tačiau kartu įsitikinęs, kad nežinau kitos tokios Esaties kaip Visata, kurią tyrinėdamas vis geriau suprantu, kaip labai esame panašūs. Ir ten, kur Biblijoje parašyta, kad: „Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą“, jau sugebu drąsiai perskaityti: „Ir Visata sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą“, o toliau vėlgi: 
  „Pagal  Dievo Visatos paveikslą jį sutvėrė:
  Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę. “
  – Laiškas, Pranuci. Prašė, kad iš rankų į rankas.   
  Laišką paimti į rankas ne visuomet malonu, bet  sužinojus, kad šis iš mano giminės Virginijos ir Petro, ak, kaip miela. O parašyta dar mieliau:
  „Mūs tėvas po pastrieki kabydavo dalges. Prieg sienai suolalis ir kulbė su bobeli. Tynai jis jas cynė. Aš, Virgilija, skaicydama šitus jūs rašinius, insivaizduoju, kad dalgės, tai Pro ir Poe, o Karlonų Pranas jas cina...
  Jau suspėjau padėkoti abejiems, ir Virginijai, ir Petrui, parašęs, kad pastriekę praplėčiau iki departamento ir jis užima visą tai, kas aukščiau lubų po stogu, kas „ant pirkios“, kur būdavo pakabinami lašiniai, kumpiai. Dabar aš su kompiuteriu savo
„dzienelas laidzu“, priiminėjantis svečius, o retkarčiais ir pats nusidangindamas net nežinia kur.
  Atrodė, kad tiek ir pakaks, bet ūmai toptelėjo, dzingtelėjo galvoje, kad tai labai graži proga su  labai gražiu paveikslu pasirodyti Užuraistėje ir, beje, ne bet kaip ten atsirasti, o atitekėti giminės krauju per Grigus, per Volungevičius, per Valentukevičius, per... Ir atitekėti ne iš dyko buvimo, o suvokiant, kad Žmogus turi būdingų Visatai panašumų. Ir smagu, kad ji, Visata, nedraudžia jos vardą tarti, kaip tai daro Viešpats: netark Dievo vardo be reikalo. Panašai, beje, taip elgiasi ir „rašymo dirbtuvės“, pateikusios rašantiems sąlygą, kad „kūrinio apimtis ir žanras – neribojami. Svarbu – proza. Esą, pažaiskim.
  Ar galėjau bent įtarti, kad dėl tokių žaidimų į Pastriekę  dar vis nesugrįžusi Poe (poezija). Nemalonu ir kitkas: būtent, vis geriau aiškėja, kad  dėl to aš pats kaltas. Nereikėję man strimgalviu pulti į konkursą - ne konkursą, įvardintą „rašymo dirbtuvėmis“, nereikėję kaip pamišėliui klykti, kad, girdi, aš laimėsiu. Mielu noru iš pensininko kišenes aukočiau 50 eurų sužinojęs, kad tai gal sapnas, gal dar kas, bet tik ne tai, kas tikra ir juodu ant  balto užrašyta. Fu! fu! Atsiprašau. Čia aš į save taip, nes iš tiesų tfui kaip nemalonu tokį save sužinoti. Tačiau pasakykit, kaip tokį mane paregėti  nuotraukoje? Kaip, kad ir stropiausiai įžvalgius, tokį save pamatyti veidrodyje?
  Va šis klausimėlis dabar bene geriausiai nuteikia paklaidžioti po save, kol kakta atsimušu į sieną. Tačiau kada tai nutiks, manau, kad ir pati Visata  nežino, jeigu dar vis nesiliauja plėstis, ir tai, kaip  suprantu, esminis Visatos ir Žmogaus  panašumo matas (požymis) – plėstis. Gal Visata savaip, Žmogus –  savaip, bet plėstis. Būti jos savotišku, nenufotografuojamu autoportretu,  nepaisant kas kaip apie tai mano ar netgi nieko nemano. Ne taip svarbu, ar Visata sukūrė Žmogų, ar Dievas. Tačiau neabejotina, kad jeigu tokiame peizaže trečias nereikalingas, tai akivaizdu, kad ne Žmogus, kuris kūrimo darbymetyje išlieka kaip  tvarinys (sutvėrimas, padaras, kūrinys). Tiesa, jis ypatingas tvarinys, kadangi kūrėjų nusitaikyta sukurti jį panašų į save. Mūsų atveju gal į Dievą, gal į Visatą, tačiau nereikėtų stebėtis, jeigu sužinotume,, kad tai tą pat moneta: pažiūri į vieną jos pusę – ji tokia, pažiūri į kitą – kitokia.
  Tačiau kur aš, a? Kur? Po kokias erdves  vaikštau?
  Toks klausimas jau lyg ne sau, nesgi įsitikinęs, patikėjęs, kad ir kur bebūčiau, visą tai sutalpinu į save, sutalpinu į AŠ. Netgi Didį Spragimą. Man jau nėra prasmės grįžti atgal, ieškoti „polutarkos“, slapta pritūpus įsitaisyti ant jos laiptelio, o jai įsibėgėjus, nušokti nuo jo į...
O taip, daugtaškis čia man labai reikalingas. Laaabai! Netgi neįsivaizduoju, ką be jo kaip be  Jablonskio galėčiau veikti, kad ir labiausiai atitolusiame Lietuvos pakraštėlyje, tarkime, Šklėrių sodžiuje ar netgi ir visoje Kabelių parapijoje. Oi, kiek daug dar reikėtų kalbėti apie tai, bet dabar te bus apie  dalyką, kas priklauso pagal temą“:
– Dar vis tikiesi laimėti konkursą?
– Apie kokį konkursą, mielasis, kalbi? Klausyk.  Girdėk.
  –Jei aš numirsiu, mano paltą ir batus atiduokite mergaitėms. Jie geri. Iš siuntinio. Nereikia, kad svetimi mane išrengtų.
  – O savi?
  Pakeliu ranką prie smilkinio ir, suradęs randą,  pavaikštau pirštais panašiai kaip juo susidomėjusi Pro (proza) ir matau, kaip kuriasi Visata. Manyje. Savęsp[i). Matau, kaip dar vis kuriasi Žmogus.

2020-07-28 18:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-18 14:43
languota
3
plėstis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-30 19:34
Damastas
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-30 17:31
Luttute
Dienoraščio tipo aprašymas nesuteikia tekstui daugiau pliusų. Įdomumo tai nėra prikaupta su kaupu. To užsidegimo, kad norėtum praryt kaip saldainį.
Todėl 3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-29 21:35
Tiffany neskaitant šuns
Kažkurioj vietoj man priminė Mari Poisson pamąstymus, ji irgi dažnai rašydavo apie save. 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-29 12:25
neberijus
Labai sklandžiai ir gerai rašai. valdai kalba meistriškai. Man atrodo, kad tu kaip A. Čechovas ir iš peleninės apsakymą padarysi. vienas trūkumas  - nepakankamai įdomu ir nejaudina. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-29 09:32
Paraštė
Nereikia, kad išrengtų svetimi... Nes svetimi manęs neras. Būsiu dar vienas statistinis eilinis vienetas. Geriau tada statistu būti tragikomiško spektaklio. Ir vistiek rašyti, - savotiškai nusirenginėti, nes be sieliško savęs vis sunkiau išeiti į žmones. Ką nuotraukos senų laikų?...:) Jose, ko gero randame tai, kas jau pasislėpė po laikinumo kailiu, kuris vis šeriasi labiau:) Ir kuo labiau menksta kūnai, tuo stipriau turėtų persišviesti Aš, - ta neapčiuopiamybė mūsų, į Visatą panašėjanti ir įsiliejanti į ją. Tokiu būdu sužinom, jog priebėga rasta (ir džiaugsmas koks tada...), kad tragikomiško pasaulio statistas nėra vienintelis vaidmuo paskirtas, oi ne... ps. taip stipriai surezonavo Jūsų tekstas... Dėkui gi:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-29 09:24
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-28 22:52
Damastas
Tas ir yra, kad gali daryti ką nori, bet visuomet esi ir būsi vistos dalis, net pelenų ar dulkių pavidalu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-28 22:23
gogo
tavyje visata nesikuria tas ir yra
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą