Kas vakarą kuždėsiu tau drugiais,
Į tolį vasaron vėsi tamsa nuslinko,
Ar dar prisimeni, kaip medžiais tu laigei,
Alsavimas godus link rankos linkio.
Kartūnas dengė kūną, net alsu,
Žirniukais mėlynais puošta suknelė
Ir šokis pakylėjęs lig dausų,
Jau vėlei vasara ir vėlei širdį gelia.
Prisėsk šalia, aš tavyje geriu
Akimirkas, kai dienos dieną vijo,
Ilgėjaus pievoj skraidančių drugių,
Ilgėjausi daržely pinavijų.
Tu nuėjai toks brandžiai išdidus,
Man ašara link gomurio nuslinko,
Dangus pasėjo nerimo ledus,
Širdis ilgėjos paukščio giesmininko.
Nesulaikiau tavęs, ateis vėl lapkritys,
Mintyse kils mažų paukštelių šokis,
Tik akys vėl tave nueinantį matys,
Ir sau kartosiu, nors skaudu — šypsokis.
Drugiaĩ - láigei /čia turi kažką sugalvoti, kad skambėtų/
lapkritys - lapkrėtys /daryčiau, nes šiaip tai lapkritis mėnesėlis yr vardu/
------------------
O šiaip tai tamstos kūryba yra tikrai verta dėmesio, nes eina iš širdies ir artima man.
Nes žinau, kad tikrai tam balui rašai.
oi ne, šitas man juokingas, dramatiškas. o manęs tokios dramos neima, nors tu ką, jūks jam;
bet taip man, tai nekritikuosiu, o dar ką negero pasakysiu, bus skauda tiems, kas tokiomis dramomis verrkia, ir kaifuoja tuo savo verkimu patys to nematydami, kad patinka jiems taikp verktis, ir reikšminti gilinti tą seklų lėkštą Ego... va ką apie tai manau.
be turinio, kas patiko tai
"Ilgėjaus pievoj skraidančių drugių,"
patiko poezija prieš šitą, eilėraštis jūsų esantis dar prieš tą; ką tik paskaičiau.