Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







„Vietoj gėlių tegul po penkis eurus padeda prie karsto…”; „Rodakinos nektarinai – po eurą” (Svoloč)

Pradžioje buvo riksmas. Tą akimirką kai plaučių alveolės gauna deguonies, kai mažas gyvybės gniužulėlis įkvėpia ligoninės-pasaulio kvapo – visada pasigirsta riksmas ir verksmas. Atrodo, kad šitaip yra dėl prigimtinio žinojimo instinkto, kad čia atėjai ir esi pasmerktas būti iki gyvos galvos, nuteistas mirtimi. 
Tomas gimė sveikas 4 kg. 425 g. kūdikis, pagal tėvavardį Juozapo, nors iš tiesų ne vienas sėjėjas pavasary buvo išliejęs sėklą į „motiną žemę“ – į Vandą.
Vienturtis berniukas jautėsi tarsi paženklintas motinos dėmesiu ir atsargia Juozapo meile. Šis gal ir nebuvęs tikru tėvu, niekada neatstūmė sūnaus, niekada pernelyg nesikišo į jo reikalus. Namuose būdavo lyg kokia dvasia iš garų, čia išdygstanti, čia išsisklaidanti.
Jeigu imtume patį paprasčiausią, vidutiniškiausią žmogaus modelį – Tomas jį atitiktų puikiai. Vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, vidutinių gabumų ir vidutinės šeimos. Standartų standartas. Tačiau kiekvienoje plika sistemos akimi matomoje vidutinybėje esama nepakartojamo, užslėpto individualumo.
Vaikystėje Tomas vis piešdavo ir piešdavo – pradžioje kažkokius hieroglifus ant sienos, medžiotojus, gaudančius bizonus, elnius, stirnas. Kaip pirmykštis žmogus savo oloje, apimtas pirmykščio gaivalo. Tada dar nebuvo nė regėjęs, nė girdėjas apie jokias medžiokles. Tas pirmykštis gaivalas galvoje susuko taip šiandienykštį protą, kad už tuos savo archetipinius piešinius gaudavo liniuote per nagus, net nežinodamas už ką. Vėliau prasidėjo susidomėjimas knygomis. Apie indėnų bebaimį berniuką Harką, siekianti sekti tėvo Matotaupos, Lokės giminės karo vado, pėdomis. Apie nesibaigiančius karus tarp indėnų ir baltųjų, skalpas, lankus ir medžioklę, daugybę kvapą gniaužiančių nuotykių.
Greitai susibičiuliavęs su kiemo draugais darydavosi lankus, lakstydavo išsitepliojęs suodžiais ir šūkaudavo karo šūkius, kurdavo laužus, perduodavo dūmų signalus, kitiems, anapus miško laukiantiems indėniukams. Vaikystėj ar gana ankstyvoj paauglystėj Tomo charakteryje pabudęs archetipinis medžiotojas nenurimo, iš kaimyno Pranulio pasiskolinęs orinį šautuvą kartais nukepdavo vieną kitą laukinę kurapką, išmoko statyt kilpas kiškiams, lapėms, sykį net buvo papuolęs barsukas ar opšrus.
Juozapas tėvas pagal dokumentus tik džiaugėsi tokiu sūnum, pastarasis per daug bėdų nesukeldavo motinai. Tiesa, Juozapas kaip ir tas biblinis personažas buvo tarsi įtikėjęs, kad sūnus turi savąjį kelią ir misiją. Niekad per daug nesikišo ir buvo labiau Juozapas negu tėtis, taip berniukas į jį kreipdavosi vardu. Juozapas išnykdavo porai mėnesių į Norvegiją. Sugrįždavęs pasakodavo apie žuvis. Tik kažkaip šaltai, be užsidegimo ar ypatingos aistros. Matyt, visą laiką nujautęs, kad tai ne jo sūnus, tačiau niekada neatstūmęs, neatsižadėjęs, niekada nekeldavęs balso prieš jį ir prieš motiną. Pasirodydavo kaip lietus, vaivorykštė ar iškritęs sniegas ir vėl išnykdavo, išblukdavo, ištirpdavo. Kol jo nebūdavo aplink motiną Vandą sukiodavosi vyrai, bet ir ji šalta, kaip ta Norvegiška žuvis nugesindavo aistras, žvilgsnius, kaip peleninėj gesinamos nuorūkos. Po to lemtingo pavasario ji saugojo savo įsčias, kaip lašišos saugo savo juodus, mėnesienoje žvilgančius ikrus. Mokykloje dirbo valytoja, prižiūrėdavo ūkį, kartais ilgais vakarais megzdavo iki vidurnakčio. Sykį Tomui Kalėdų proga numezgė baltą megztinį su didele ruda stirnaite mėlynų žvaigždžių  fone.
Pagal savo amžių Tomas buvo gana rimtas. Nereikėdavo kartoti kur ir ką padaryti, kada atnešti malkų, pašauti krosnį, kada užkaisti vandens, kada išsiplauti indus.
Tiesiog įžengęs į namus tas laukinis medžioklis Harka pranykdavo ir Tomas vėl būdavo vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, vidutinių gabumų vaikas iš vidutinės šeimos.
Kartą paėmęs per kalkę pradėjo kopijuot stirnos atvaizdą nuo knygos „Bebis. Bembio vaikai“. Vėliau jau gavęs didelių kartono atraižų – ten nupiešdavo stirną ir pastatęs beržynėlyje pyškindavo ir pyškindavo. Vis arčiau tikslo. Štai vienas šūvis tiesiai į tarpuragį!
Kartais išdėliodavo skardines, buvo pasigaminęs visą tirą, pilną taikinių, didelių žvėrių maketų. Bet pašauti stirną buvo didžiausia Tomo svajonė.
Mama Vanda mokyklos tualete šalia visų pripieštų penių ir krūtų, keiksmažodžių, formulių KML – išvydo užrašą Tomas Harka, tėvo Matotaupos, Lokės giminės karo vado, sūnus. Šalia buvo nupieštas lankas, strėlės, skriejančios į nupieštus gyvūnus. Kiek padvejojusi motina vis dėlto nuvalė šį užrašą kaip ir kitus, bet apimta keisto jausmo, kad ne falas ir keiksmai Tomo galvoj, bet išdidus medžioklis. Vanda nežymiai nusišypsojo – mano sūnus tikrai kaži kuo ypatingas. Iš tiesų mokykloje Tomas būdavo tiesiog vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, vidutinių gabumų vaikas iš vidutinės šeimos. Sugebėdavo išvengti dvejetų, penketų nepasiekdavo.
Slenkant laikui Juozapas padovanojo dviratį, su kuriuo lėkdavo nuo kalno, per duobes, per duobes, tik pirmyn, tik pirmyyyn.

Vasarą po dešimtos klasės ir pats ėmėsi kasti. Nekask duobės kitam – kaimiečiai juokavo. Ne, Tomas ne duobkasiu dirbo Tomas, tik švaistydavos kastuvu prie melioracijos griovio. Viską aplink melioravo ir visur reikėjo griovių, o Tomas kastuvu švaistės ne šiaip sau. Kol visi klasės draugai poilsiavo, padėjo tėvams ūkyje, važiavo į stovyklas, Tomas dirbo, kad galėtų nusipirkt motociklą. Archetipinis bernelis norėjo turėt elektrinį žirgą, kuriuo mergeles vežiotų, lakstytų su vėju nesulaikomas ir nesustabdomas, laisvas, kaip indėnas ant laukinio mustango.
Taip ir švytavo su kastuvu, su kiekvienu žemėmis prikrautu karučiu buvo vis arčiau ir arčiau savo tikslo. Vasarai baigiantis dar neturėjo pakankamai rublių, kad įpirktų skelbimuose rastą, nedaug padėvėtą „Dniepr“ Mt-9, bet čia ir Juozapas pridėjo pluoštelį litų, ir motina, nors drebančia ranka:

– Dieve, tu tik saugok save vaikeli, tu tik nelakstyk greitai, kaip galvą pametęs.
– Ką čia šneki, rimtas gi vyrs mūsų Tomukas, sakydavo Juozapas.

Tomas pritariamai linksėdavo ir šypsojosi patenkintas.

Galop išaušo lemtinga diena – iš Kėdainių į Šėtą lyg mustangą Tomas parsivarė savąjį „Dniepr“ Mt-9. O jau laimingas, o jau pasipūtęs. Lakstydavo pirmyn atgal – tai prie upės maudytis, tai pas draugus. Visai kaip Harka, užsitarnavęs tėvo Matotaupos, Lokės giminės karo vado vietos. Tiesa, indėnų jau seniai nebežaidė, dar pradinėse klasėse visas indėnų rezervatas išnyko, nebeliko drąsiųjų kelių, lankų, sutartinių dūmų signalų.
Trumpos vasaros naktys, trumpos „Dniepr“ Mt-9 artimos šviesos, priekyje tolimi keliai, vėjas švilpiantis košia kiaurai per kūną. Kartą grįžtant namo iš šokių Kėdainiuose, Tomo dėmesį patraukė stirnų būrys šalia kelio, jų akyse atsispindinti Dniepro šviesa, baimė ir sumišimas. Tas fosforinis akių švytėjimas rapsų laukuos prie pat kelio, tos gipsinės figūros, apakintos lempų, surakintos sąstingio. Jų akių šilkas švelnus, jų akių vilkas seniai prijaukintas... Tik štai - - - beprotiškas stabdžių cypimas, garsus bumbtelėjimas: stirna kaip raguotas angelas kelis kartus persiverčia ore ir leidžiasi ant žemės lyg pasodoblio skraistė po Dniepro tango. Šis metasi į kitą pusę, slysta kaip futbolininkas žeme, keliskart apvirsta ir neria tiesiai į prilytą, į Tomo sau išsikastą melioracijos griovį.

Stirnos kraujas toks pats raudonas kaip žmogaus, atiteka garuojančia srovele žvarboką rugpjūčio naktį ir susilieja su žmogaus krauju, tokiu pat karštu, tokiu pat raudonu.
„Visi mes žvėrys ir žmonės, baltaodžiai ir raudonodžiai esame vieno ir to paties kraujo“ – taip Tomui pasako priėjęs berniukas su plunksnų karūna ir lanku, prieš panyrant į gilųjį miegą, Tomas dar spėja pajusti kaip vaikiška ranka juodu tepalu ir raudonu krauju lyg nesibaigiančio karo dažais jam paženklina veidą.
2020-08-10 20:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-22 01:00
ONYX
Skaičeu Lizėlotią vajkistėja ir bėgiojeu paupy su niandrių/plunksnų  sijonas kialnėsia ir vot lankas rankoja....
A vys tėk niakabina ptėjkimas....
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-20 18:53
languota
dar raudonesnis nes žmogiškesnis 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-17 00:37
Tiffany neskaitant šuns
Įdomu. 5

Beje, kodėl bernaitis taupė rublius, o paskui jau gavo litus?

O tas Dniepras be kabučių vis atrodė lyg upė. Klaidinančiai. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-14 18:59
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-13 23:14
gogo
dabar jau šeši vertintojai su dviejų -2- balų vidurkiu
ir vis tiek balas 4?!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-12 15:33
Damastas
Vieną balą nuimčiau už patį pasakojimo stilių, kitą - už pasakojimo nuobodumą.
Tyčia neknebinėjau, bet kliuvo loginės kalbos klaidos, kaip antai : "...mokykloje Tomas būdavo tiesiog vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo..."
Apskritai paėmus, ištisinis būtasis dažninis greitai ima kelti žiovulį, tartum monotonišku kanceliariniu balsu prokurorui būtų pasakojamas įtariamojo dosje. Beje, net tai labiau intriguotų.

3.


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-12 12:59
Žilis_
Pradžiai:gal atsisakyčiau daug Tomo vardų minimų paeiliuj(gali būti: berniukas, paauglys ir t.t), kaip ir tėvo Juozapo.
Nesupratau pabaigoje minties:Stirnos kraujas toks pats raudonas kaip žmogaus, atiteka garuojančia srovele žvarboką rugpjūčio naktį ir susilieja su žmogaus krauju, tokiu pat karštu, tokiu pat raudonu.(kodėl išskyrėt toleliau, o nesujungėt, juk mintis tęsiasi toliau(jei būtumet įdęjęs kabutėse ir pridęjes žodį /tada pagalvojo, ar kitaip/ būtų geriau, aiškiau.
Pabaigoj nebereiktu įvesti to berniuko(dar vieno neaiškaus personažo).
Tai tokie pastebėjimai, atsiprašau, gal ne taip supratau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 02:16
beveidis cukuru
Be to, kaip konkurse gali būti republikuoti textai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 02:15
beveidis cukuru
buvo trys po 2 - dvejetai ir vienas - 1 - vienetas
taigi vidurkis žemiau 2
o dabartinis balas 4
klim slėpkis
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 00:18
ONYX
Nu aš pavizdžiui ramei parašisiu irgi vot 2.
Vysų pyrma iš Luizos supratau kat nia kankursinis, patom pritarčeu kat iki kurinio niatrauke nu ir pabaigymui sakičeu jok šysik labeusei niapatiko pac stylius varnyškai-ėrliškai-čiakopėlėdyškasis niaaiškupackanarėjaupasakitinas
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 00:10
Luiza Šarlotė
Atidariau balsavimus. Maniau šventoji gogo trejybė paliko tris kuolus (nieko stebėtino) Nustebino, kad Anna, patyliukais, be komentaro parašė 2. Visada verkianti, kad jos kūrybą nuvertina, sau ramiai nuvertina kitus...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 00:04
Luiza Šarlotė
Šį apsakymą jau esu skaičiusi. Prisimenu, nes palietė, įtikinamai parašyta. Skaitydama dar maniau, kad kažką pakeisi, bet turbūt liko toks pats. Už jautriai perteiktą siužetą  5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-10 23:17
beveidis cukuru
Nuo medicininės kortelės duomenų ir nuobodžių kiemo žaidimų taip ir nepereita prie prozos kūrinio. Į dienoraštį to nerašyčiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-10 23:11
karantinas
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-10 23:02
beveidis cukuru
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-10 22:17
gogo
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-10 22:15
draugekita
anekdotas.prastas žęurei
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą