Teleportacijos taškai arba kūlversčiai laike

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

nepakeliami yra sugrįžimai
nepergalėto savęs
ir tų kurių nepasiilgsti....
                                    / citatų autorius Gogo kūrinio „teleportuokimės nektarinus - teleportacijos taškai nektarinams“



Ilgai čia užsibūta, „sode su dvigubu dugnu“, kur gėris – blogis, gyvybės – mirties vaisiai, galima – uždrausta.  
Turėjom tai įveikti, Ieva. Gyvenome, džiaugėmės  kartu, tačiau, visada likdavome keistai vieni, su savimi. Mes išdavėm.
Užkrėtėm nuodėme visa kas gyva, ar jauti? Dabar esame kitame sode. Kaip džiunglių augalija nuolat kovoja dėl vietos
po saule, taip ir mes nuo šiol ieškosime išlikimo žemės. Teleportuojamės laike. Keliaujame. Mus lydės epochos,
amžiai, stiliai. Mes juos keisime, o jie mus lydys, kaip auksą, bandomą ugnim .

Naujame pasauly mano sąnariai taps geležiniai, oda tamsi. Įtūžusia akimi varstysiu visa, ką sutiksiu, norėsiu keisti jį
pagal save. Turėsiu aukso, daug turėsiu: būsiu brutalus laukinis barbaras, žygiuosiu nežinau į kur, tiktai suvoksiu aiškiai,
– eisiu griauti. Valdyt – vienintelė aistra, kurios neatsižadėsiu. Pavargęs nuo brolžudiško apsėdimo, sukniubsiu  tavo glėbyje.
Meile tai nevadinsiu, nepažintas esu meilėje. Mano randais suvarstytai  odai reikia tavo prisilietimo, Ieva.
Ir kaip tave bevadinčiau – Tamara, Rūta, ar Judita – tu mano pirmapradis geismas. Mane kerės tavo įspūdingi apvalumai,
greta milžiniškų papajų, sultingų melionmedžių. Kaip kadaise monsterų lapų šešėlyje buvai mangrovių giraitės karalienė, taip dabar, esi mano sapnų sultonė, tarp šilko, baldakimo žakardo, perregimų tiulių, pasiklysiu tavęs beieškant ...

Mėgau laukinę gamtą tavyje. Tu niekuo nesiskyrei nuo rujojančios liūtės, ypač kai suvarydavau savo žaltį į tavo šiltą olą, tu užsimerkdavai, kandžiodama lūpas ir staugdavai, lyg gimdyvė, stumdama iš savo įsčių  sunokusį vaisių.
Visa tai buvo aistringas geismas tyrinėti terra incognito. Visa tai jausmų kalėjimas ir vaizdų išdavystė. Anksčiau to nemačiau.
Ak, taip, tie vaisiai, ekskliuzyvinis meniu. Mes valgėm juos ir praregėjom. Praregėti tai regėti, ko nenorėtum.
Gi pastorėjai tu, ir vaikštai  kaip vados patelė, visai nepanaši į Sabos karalienę ir tai, kas „sieja su tavimi graudžiai gardu,
mūsų santykių intensyvumas, kaip medlaivio rėja vėjuose sukiojasi stabilumas nepastovus, kaip nesutvirtinto kaulo lūžgaliai pažeidžiamiems audiniams, skausmingas ir toks nepasotinamas šis aitrumas, artuma ryjanti tolumas, o garduma vienus užmigdo, kitus praplečia, lyg vėjo šuoras ar nubudęs“... paukštis suklykia ir nuskrenda toliau į užmarštį.

Mane persekioja  motyvas vienas – alkstu, godžiai ryju visa, kas mane supa. Tai tvanas. Ne išorėje, bet manyje. Bejėgis, nieko negaliu su savimi. Mes ten palikome kažką svarbaus, „sode su dvigubu dugnu“.

Čia aš lyg kailiui žaginys, kančioje išnertas. Pamiršk nerūpestingąjį Edeną. Apmaudu. Tai sapno dalis, kurioj pabundama. Silpnas negaliu būti, purtyk mane, gražioji mano, o Betšeba, aš  Dovydas, karalius tavo, jėga tave paėmęs. Tavo krūtys baltos mane iš proto varė. Saldžia kančia ir pragaru tapai man. Tvirtovė, kurios paimti neįstengiau niekada - aš pats.

Pabėgti, užsimiršt. Teleportuojamės. Pagriebt tik tai, kas brangiausia. Žozefina. „Jei tu manęs nebemylėsi, nebus kas veikti šiam pasauly“. Aš, imperatorius, šių savo žodžių imperatorienei neatsižadėsiu iki pat mirties,. Mieloji, man koktu žudyti. Aš pavargau nuo savo dvilypumo. Kur tikras mano „aš“, ar kai žudau, ar kai glamonėmis nukloju tavo kūną.

„... nemanyk Ieva, kad tave mėgdžioju ten prieštvaninių prieštarų aitvarai, atstojantys vidinį turtą, vaizdingus labirintų vingius“... Aš neradau tavęs, tyra svajone, mano paukšte, nei Zaratustroje, nei Dao, nei Lotreamone, nei genijų kūryboj, jokiame katarsyje neišgyvenau tyros palaimos,  jos niekur neradau ... Tik ilgesys, tik jis pramušdavo manyje tuštumą, sukaustydamas lyg speigas želmenį, neleisdamas stabdyt akimirką, išsaugoti ją amžinai. Kur tu mane nuvesi, mano ilgesy?