teleportuokimės nektarinus - teleportacijos taškai nektarinams

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

nepakeliami yra sugrįžimai
nepergalėto savęs
ir tų kurių nepasiilgsti

pavasaris vakar baigės
bet dar žydi bodlero
piktybės gėlės
kai kurių žiedynai žaismingi
kaip dalgio ašmenys

aš nemanau kad epistoliarinis žanras
yra tik epistoliarinis jis apaštalinis
nes druska beriama piktžolėms
bei pamąstymams
taip pat yra ir neris ir nemunas

vis tiek vienąkart suirusius žaislus
paliksime paskutiniosios
dienos teismui
(kaip gyvenimas turi mirtį
paskutinįjį parašą mėlynai
hipoksiško kraujo rašalu)
ir jeigu tiesa
būsime surinkti pagal
dnr struktūras iš kaulavaisių

mano grojaraštyje mungusid
assonanze
ti voglio
beigi dingsmas

nežinia kada jis pastebėjo kad viskas
turi dvi puses nevisiškai aišku kada
ji pamatė kad esmių dvilypumas
pats savaime svarbus ne tik
takoskyroms bet ir proskynoms
antesmėms ir viršesmėms

kad esmės yra sanklodų dvikova
o ilgesnės atkarpos yra
kaip ultra plius triatlonas
plius penkiakovė

tai kaip iš rodakino kur graikijoj
vos  įsigeidus siųstis nektarinus ir jų
nevalgyti daugių daugiausia
mėgautis žiūrint į šiuos vaisius
užkliudant atsitiktiniu žvilgsniu

nektarinai tikrai nėra agurkai su
medum
nėra įgeidžio įgeidis
kurį siųsčiausi iš tavęs

niekad nemėgau šio derinio
jie vaisiai su kauliuku
baltas sūris su degutu

sodas dvigubu dugnu
sėkla džiūstanti ant rūtos šlaunų
jei ir niekada nepaklaustum manęs
kodėl aš visada iškasčiau
paaiškinimą

bet kai supranti kaip dera
rytinis kūrenamo židinio dūmų
kvapas su rasos skaidrumu

jau nebegali atsiplėšt
lyg vaikštinėtum po galeriją
iš dviejų paveikslų

kur meilė ir nemeilė aukojama
kartu kur saldumas kartus
kartumas saldus
o šiurkštumas slidus
kur vertinami naujausi
savityros tyrimai
o kita pamirštama
kita atiduodama šiukšliamaišiams

ten prieštvaninių prieštarų aitvarai
atstojantys
vidinį turtą visokeriopai vaizdingus
labirintų vingius
jų durų skląstymus

linkstantys į kraštutinumą
egzotiką atranda tarp bulvių valgytojų
ieškantys vientisumo pastebi kampus
taip svogūnų pynė po šiaudų stogeliu
persipina su modernumu
o gyvatė panašėja į žaltį

mūsų santykių intensyvumas
kaip medlaivio rėja vėjuose
sukiojasi stabilumas nepastovus
greičiau kaip nesutvirtinto kaulo
lūžgaliai taip pažeidžiamiems
audiniams skausmingas ir labilus

nemanyk rūta kad aš tave mėgdžioju
kad medžioju donorus bei organus
kad dirbu stačiakamienių medkirčiu
pieštukų kompanijai su trintuku
paskuigalyje su pjūklo laikikliu
iš drambllio kaulo ir taikikliu
ant rūdžių suėsto šautuvo

žodynas manasis platus
kaip nunešiotų batų aulas
bet tai kas siejasi su tavimi
graudžiai gardu
toks nepasotinamas šisai aitrumas
ši artuma ryjanti tolumas

o garduma vienus užmigdo kitus
praplečia lyg vėjo šuoras ar nubudęs
budrumas
ko tik nenutinka rūkams
jų iliuziškai vinguriuojančiam
vikrumui
virš išsiblaiviusių laukymių retkarčiais

juk ir plunksnakotis
susiskliaudžia vos tik
paleistas
vos tik prispaustas
prie kito daikto į šalis
kaip trys trikojo
fotoaparato kojos skęčiasi ir
skenčiasi tobulai
iškęsdamas savo kančią

taip plečiasi vaizdingoji visata
išsilieję jos mėliai
kam kastruoti save tuo kas vieną
kartą į tave jau įėjo
taip atplaukia smalsūs laivai
iš svetimų kraštų
mėnulio žmonės palikę mėnulį

nelyg portugalija į ariogalą

ar pascalis mercier į portugaliją
naktiniu traukiniu atvažiuoja
sena priešinasi naujam
nauja sena trypia kerziniu batu
senoji armija retai
pereina į sąjungą su naująja
gvardija kad ir ką besakytumei

nereikia apsirikti tik
ir viena ir kita tai du diktatoriai
stovintys garvežiai išleidžia garą
taip kiekvienas galvojantis žmogus
atitoksta nuo savo urvų
lyg kankinamas paties salazaro

kildamas liftu jis kopia į kalną
su žaliuojančiu spygliuočių mišku
leisdamasis jis krenta
į mangrovių giraitę

šiuo laikmečiu juk nėra pernelyg
įstabu šokoladą su braškėmis
užgerti kofeino ištrauka kavos
ekstraktu

mano kvėpavimo lygumas
primena aukštaitijos kalvas
tarp utenos ir zarasų

jei bulvių rijikai iš kaimyninių kraštų
pasienyje nebūtų ėmęsi statyti
atominės elektrinės aš ten
apsigyvenčiau medinuke
su išpjaustytomis langinėmis

kurios teiktų man įkvėpimą
lyg sviestas čirškinamas su grybais
iš drebulyno
arba rodakino salos nektarinai
perskilę jie kaip hugo
besijuokiantis žmogus

esu ramus kol atomas taikus
kol pūkas ant tavo rankų
kurios ant šulinio rankenos
kuris su gaubtu

nesisistoja piestu
kol švelnumas nepasišiaušia
čia aš baigiu nes mane baido

visoks pornografinis aikčiojimas
visokie palyginimai
žemės ir ysčių
kurių negaliu pakęsti
kai negimusieji negimsta
tik kyščioja

jei niekada nebaigčiau
pradėtų darbų
jei kada nors
žvelgčiau į tave iš aukšto

nepamiršk koks buvau nekuklus
kad rašydamas nors ir nebraukiau
prakaito bet neturėjau pakankamai
talento visam savęs neužbaigtumui
ištęsti

viską viską ir tai
įrašyk į mano sąskaitą