Pirmasis pasimatymas

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

Nektarinai. Rūšis: Rodakina. Kilmės šalis: Graikija. Kaina: brangūs. Net ir su pirmūnės stipendija šie vasara ir karščiu kvepiantys vaisiai jai yra brangūs. Bet vis dėl to į pasimatymą – nuo šio žodžio Aušrai suspurdėjo širdis – nesinorėjo eiti tuščiomis. Net jeigu priimta, kad vyras turi vaišinti, net jeigu visą likusį gyvenimą – suvirpėjo kojos – ji bus nuo jo priklausoma, ji negalėjo ateiti tuščiomis. Bent jau šį vieną kartą. Parodys, kad nori dalintis. Pradžiai maistu, o paskui gal ir... Aušra sudrebėjo, pati nežinodama, iš baimės ar iš nekantravimo.

Vokiečių gatvės ikiukas – visai kitoks, nei kitos parduotuvės. Čia nesutiksi vežimų iš lėto stumdančių moteriškių, kurios, pamačiusios draugę, užblokuoja visą praėjimą ir plepa apie kiemo reikalus. Prie kasų nesutiksi vyrų, pernelyg primenančių jos tėtį. Tačiau tarp lentynų vis pralekia garsiai klegantys kupriniuoti paaugliai, tįsiantys riedlentes ar paspirtukus, aplinkinių biurų darbuotojai greitai įsimeta bandelių ir pagriebia sulčių, kiek sutrikę užsieniečiai varto prekes, ieškodami užrašų pažįstama kalba. Net ir kasininkės įdarbintos reprezentatyvios – pasidažiusios, šviežios, dar nepavargusios.

- Bus trys litukai ir keturiasdešimt penki centai, - draugiškai nusišypsojo ilgakasė kasininkė.

Sumokėjusi Aušra išlindo atgal į Vokiečių gatvę, kurioje zujo pėstieji, burzgė automobilių ir motociklų varikliai, negirdimi kaip vėjas lėkė dviratininkai. Kažkur skambėjo gatvės muzikantai. Ji prisėdo prie fontano, tačiau iškart pakilo – negalėjo nusėdėti, tiesiog laukti ir nieko neveikti. Viens, du, trys – jei ne per smarkiai judės, niekas net nepastebės, kad ji šoka. Vikst-vikst. Tripple step. Apsisukt.

Sauliaus šypsena švietė iš tolo. Kojos nutirpo, gan ironiška, nes šią akimirką norėjosi bėgti – tik ji pati nesuprato, ar kuo toliau, ar jam į glėbį. Kol ji taip dvejojo, jis spėjo prieiti.

– Sveika, – Saulius ištiesė ranką, lyg kviestų šokti. Aušra pakėlė savąją ir pati iš savęs nusijuokė – rankoje sugniaužtas kabojo maišelis su dviem nektarinais.

Netrukus jiedu jau sėdėjo ant fontano atbrailos ir tylėdami valgė vaisius. Fontano dulksna gaiviai vėsino ir žėrėjo vaivorykšte. Aplinkui stipinėjo ir burkavo balandžiai, laukdami, kol ir jiems ko nubyrės. Aušra stebeilijo į Sauliaus ranką – jo šviesi oda buvo nusėta strazdanų, o gelsvi plaukeliai priminė išdžiūvusias smilgas.
– Ką? – paklausė jis, pastebėjęs jos žvilgsnį.
– Nieko, – nusijuokė Aušra. – O ką dabar?
Saulius apsilaižė pirštus.
– Esi buvus ant Trijų kryžių kalno?
– Ne?
– Ten puikus vaizdas atsiveria, – jis suėmė jos delną. – Einam?
– Einam.

Jiedu pajudėjo pilnomis Vilniaus gatvėmis, dvelkiančiomis įsibėgėjančia vasara. Aušros delnas jaukiai ilsėjosi Sauliaus delne – taip šiltai, mielai ir saugiai. Širdis virpėjo kaip kamertonas atsiliepdama į Sauliaus artumą. Regis, tai bus jos nauja tikrovė. Ir nuo jos nebesinorėjo pabėgti.