Skambi, spalvinga ir gili, perverianti žaismingu magiškai taikliu subtilumu lyrika:
,,....Maniau o gal žinojau dėl manęs
Po purų sniegą šimtą mylių bristum
Dėl vieno mylių – aidu per menes
Tikėtumei eilėraščiais ir Kristum ..."
Lyrika - paliekanti rėžį
Nepyk, kad dažniau rašau „Ž“ negu „Z“ Taip ir todėl, kad esi gražus ŽŽŽŽodyje, o kita vertus (tarp mudviejų kalbant) taip man lengviau įsiminti.. Taip įpratau ir savyje girdėti.
Čia neiškenčiau, išgirdęs Kęstutį. O ką, mielasis, panašu Tau Dievas kai mėšlas, o Marčėnas, kaip Dievas. Tai ne nuodėmė, bet pabandyk suprasti, kodėl dabar sakau, kad ne žemė kėlė pasagėlę, o mėšlas
mėšlas kėlė žemę,
žemė kėlė pasagėlę ir t.t. ir galiausiai gaunasi, kad tas raitas (aš, tu ir labai daug) taip ir neišmokstame pakelti „kepurėlę senai motinėlei“.
O dabar pasiaiškinimas Žibintininkui
Aš, mielas poete, vis tiek nerašysiu tavo kūriniui vertinimo. Man sarmata galynėtis su tokias vyčiais, kai vienas prieš du. Svarbiausia, Žibintininkai, kaip suprantu, pasilikti čia, neiškritus iš balno.
Ir taip, pradedame:
Mėšlas kėlė žemę ..>>>>
O tu, Kęstuti, kol mes dainuojame, pagalvok, kaip akmuo, uola, o kad ir gelžgalis apaugtų žeme, jeigu ne mėšlas...
Kūrinys gražus. Bet klausimas: ar vienatvė žmogaus neišgrynina? JŪs tiek daug norite pasakyti vienu ypu, kad netyčia emocinius perlus panardinate į žodžių dumblą. T.y. nelieka tarpeilių, to dvasingo dieglio, kai poezija svaigina. Ne klampina. 4, be abejonės. Tačiau solidus amžius solidus ne plepėjimu, ne žinojimu... Kaip ir geras eilėraštis. Sėkmės, tiek kuklios skaitytojo nuomonės...
Jeigu būčiau tikintis, tai pasipiktinčiau kad į mišrainės likučius paišomas Kristus. Jeigu būčiau jaunas Marčėnas tai pasakyčiau - nu ir mėšlas čia, bet kad nesu :) tai 3-
Peer screams, calls his mother, and hides himself in her lap. Solveig sings her lullaby for him, and we might presume he dies in this last scene of the play, although there are neither stage directions nor dialogue to indicate that he actually does.
Visuomet esi puikus, iš eilėraščių jau pažįstamas, taip kad slapyvardžiai Tau, mano galva, nereikalingi. Ir tai didžiausias tavo mūzų galios žmoguje pripažinimas. Nerašysiu tau ir šį kartą vertinimų.
Būk drūtas!