Rašyk
Eilės (72245)
Fantastika (2172)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Svoloč Svoloč

Skausmo anatomija

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: MacteAnimo


Suprantu, kaip tai kvaila, bet užėjo toks nenumaldomas noras parašyti. Žinau, tai nepadės, bet vis tiek turiu užrašyti. Aišku, niekam tai nebus įdomu, visas pasaulis turi daug svarbesnių reikalų, sakykim, pas mus dabar popiežius, kitur badas, dar kažkur naktis, metas miegoti ir visa kita, bet nežiūrint į nieką turiu su kažkuo kažkuo pasidalinti. Tas kažkuo mane veda į neviltį, bijau prarasti sveiką protą, kiek aš dar jo turiu, jeigu dar vis beturiu, jau net pats nebežinau, ar dar turiu ką nors sveika, ar esu tik visas ištisai nusėtas negalavimų ir komplikacijų.

Pavyzdžiui, visą rytą mane graužė kaži koks nelyginant kirminas ar, kaip žmonės kartais įvardina, sąžinė, betgi aš nieko nepadariau nei šiandien, nei vakar ar dar kurią ankstesnę dieną, kad turėčiau dabar kažkaip dėl kažko kentėti, visai ne, na taip anksčiau gal, prieš kokius devyniasdešimt metų, jau net ir neatsimenu, bet pastaruoju metu tikrai gyvenau ypatingai sąžiningai ir nepriekaištingai, tada kodėl turėtų mane graužti sąžinė? Ne, vadinasi, kažkas kitas lindi manyje ir yra nepatenkintas ir tą savo nepasitenkinimą reiškia mane iš vidaus grauždamas nelyginant kokią morką ar  panašiai.

Žodžiu, tą sunku apibūdinti, bet dabar dažnai esu persekiojamas tos minties, kad jau greit mirsiu, štai ir vakar taip jaučiausi, kai sėdėjau prakeiktame Vilniaus oro uoste, dar truputis, regis, ir tuoj atsisveikinsiu su šiuo pasauliu, toks staiga skausmas užplūdo, kad štai visi aplink laimingi, plius dar popiežius tik ką atvyko, apskritai tvyro tokia laukimo, kažkokio stebuklo nuojauta, kad štai dabar kažkur nuskrisime ir ten būsime laimingi, ar kažką susitiksime, arba su kažkuo gerai praleisime laiką, tik svarbu, kad bilietų nebūtume pamiršę ir pinigų, a taip, viskas yra kairėje kišenėlėje, jau ir vartai yra paskelbti, na nieko, dar spėsime labai brangios kavos iš popierinio sušikto puodelio atsigerti, o kur vaikai, kažkur netoliese, a tada gerai, jau galime registruotis, paskubėk, neskubėk, spėsim, tegul pirmi sulipa, kurie skuba, aš dar turiu į tualetą nulėkti, nes ten lėktuve labai nepatogu, bet tu tik ką buvai, vistiek, tik nepamiršk nusileidęs mamai paskambint, o velnias vaistų neįsidėjau, ir taip toliau, visi kažkuo užimti, o man niekas nerūpi, nei pinigai, nei bilietai, dar net ir geriau būtų, jei kažką pamirščiau, galėčiau neskristi, nei kava, nors kažkodėl vis tiek jos išgėriau, toks esu nenuspėjamas, širdis, jaučiu, ar kažkas krūtinėje plyšta, rodos, na kodėl kažkur trenkiuosi, juk ir čia pusė velnio gyvent galima, bet ne, braunuosi kažkokiu nepatikimu greičiausiai blogai sukomplektuotu lėktuvu, kuriame gal net ne visi varžtai tinkamai suveržti, kuro, ko gero, pamiršo įsipilti, taip dažnai būna, užtat ir krenta kasdieną, lėktuvu, kuriame stiuardai nekalba lietuviškai, o kava išvis šūdo verta, tai ne namie arba senamiestyje ar net ir spurginėje Laisvės alėjoje milijoną kartų skanesnė, man jau daugybė metų, gal net jau niekada nebegrįšiu į gimtąją žemę, bet ne, vis tiek kažkur turiu belstis į pasaulio kraštą, kaip beprotis, o juk iš tiesų ir esu beprotis ir, be to, dar visur skauda, esu visas žaizdotas, nesveikas, susuktas dieglių ir reumatų, vidinių kraujavimų ir negalavimų, paduokit ranką arba bent leiskit atsisėsti, o žemė nutolo taip staiga ir dingo už debesų, net nespėjau pamatyti, kur baigiasi Lietuva ir prasideda Europa, danguje irgi nieko gero, nei vieno apaštalo ar šiaip kokio šventojo, o paskui jau atsidūriau kitame pasaulyje, bet net ir ten skausmas niekur nedingo, vadinasi, jis nėra susietas su konkrečia šalimi, jis susietas su manimi ir kur bebūčiau mane persekios, niekur nuo jo nepabėgsiu, toks lyg vidinis nervas ar balsas sako tau šakės, brolyti, va taip, tai kur čia gerai jausiesi.

Žinau, yra toks uodeginis nervas, jis kažkur uodegoj, ta prasme, jis užsiliko nuo tų laikų, kai dar turėjome uodegas, bent jau aš, dėl kitų nieko pasakyti negaliu. Pamenu, iš pradžių buvau žuvis, plaukiojau sau, išsireikšiu nelietuviškai, spakainai po vandenis, netgi vandenynus, kai kada tikrai toli nuirkluodavau savo pelekais, magėjo paveizėti kaip ten toliau, kitur žuvys  gyvena, visada buvau toks ganėtinai smalsus, bet, turiu pasakyti, ne visur pyragai, tiksliau turėčiau sakyti, ne visur sliekai vienodi, kai kur jų net visai nėra, tad, savaime suprantama, galiausiai vis tiek turėjau grįžti, savi vandenys labiausiai traukia, viskas pažįstama, miela, drėgna ir taip toliau, šitoj vietoj net ir arkliui yra aišku, bet kartą didžiulė banga, nemeluoju, tokia didelė, kokios iki tol dar nebuvau matęs, išmetė mane toli į krantą, labai toli, ką čia ir bepridursi, nusistebėjau tik oho, sakau, kas čia buvo? Aišku, man niekas neatsakė. Tada, man regis, aš ir prisiplojau uodegą, kurią iki šiol skauda, kažkaip nevykusiai nutūpiau, matyt, prispaudžiau tą uodegos nervą, bet svarbiausia, matau, jog neprisiirsiu ligi vandens, nenušliaušiu, labai toli atsidūriau, bandžiau ir taip ir anaip, bet dar tas nervas, po galais, ir pagalbos jokios, nei gelbėtojų, nei dar dar kokių savanorių, tad kas beliko daryti, išskėčiau savo žvynus prieš saulę, jie tuoj į plunksnas pavirto, o pelekai į  sparnus ir pakilau į dangų su kitomis žuvėdromis, buvau toks lyg Džonatanas Livingstonas, gal ten iš tikrųjų aš ir buvau, neprisimenu, tada tas skausmas kažkaip ir pradingo, ne suvisam, aišku, bet tuo tarpu ir tai gerai, skrendi sau kur nori, gali aukštai arba žemai, panašiai kaip būnant žuvimi, arba giliai paneri, arba paviršiuje mėgaujiesi saulės spinduliais, bet ore tai nepalyginama su niekuo, pavargsti, kas be ko, tada nutūpi kur į smėlį, pailsi.

Tai va, tas nervas man daugiausiai rūpesčių dabar ir kelia, negaliu net miegoti taip skauda. Išeinu pasivaikščioti ar pabėgioti, mėgstu bėgimą, bet negaliu ilgai bėgti, susuka mane visą tas uodeginis nervas, net galvoju, gal man uodega liko, koks nedidelis galiukas, veidrodyje kaip ir nieko nematau, bet pirštais kažką užčiuopiu, kažką, kas, rodos, tuoj prasimuš į paviršių, galvoju, kuo aš tada pavirsiu? Labai nenorėčiau šuniu, nežinau kodėl, gal todėl, kad jie vis loti turi, jau kaip mane nervina tas jų lojimas, tuoj kas - ir paleidžia gerklę, atrodo, pasaulio pabaiga, o iš tikrųjų net nėra rimtos priežasties loti, kažkas praėjo pro šalį, tik pamanyk. Žodžiu, darykit ką norit, tik ne tai, o dar tas visiems žinomas Brisiaus galas, dievaži, apsiverksiu.

Taigi, tokios mintys mane slegia ir, jaučiu, kad tikrai vieną dieną galutinai suslėgs, jau kaip ir laikas būtų, aišku, specialiai neprašau, bet ruoštis tam reikia, o dar tas nervas. Nežinot? Toks uodegoj yra.
2018-09-23 15:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 19 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-16 11:53
Čia ne aš o Pilypukas
Gerai, kad Jus atradau:) paskaitinėsiu retsykiais. Patiko, tikra skausmo anatomija. Su Brisiaus galu :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-02 12:22
Sigitas Siudika
mūsų  kaime mėždavo mėšlą tie , kuriems viskas buvo priešaky. kuriuose tvartuose buvo mažiausiai mėšlo ten buvo mažiausiai skausmo.
Istorija turi būti siužetas, kitaip tai nėra geras kumštis.

nu man toks žanras lyg jūra, o norisi sraunaus stipraus kalnų upelio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-29 21:07
zeimeris
ir kam reikia visatai skaityti, gal kas atsilieps uodegos nerve nebent. o gal. tegu. svarbu iš savęs išsiši...
su navarotais, nes moki meniškai. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-26 15:14
Vygaudas
Neblogas mėginimas užplūdusią baimės nuotaiką perteikti sąmonės srautu.
Tie milžiniško ilgio sakiniai skamba galvoje tarsi svetimas sąmonės srautas. Bet vietomis trukinėja ritmas ir, atrodo, tarsi iškrenti iš to srauto, o po to ieškai vietos kur vėl galėtum įlįsti.
Man patiko. 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-25 17:26
Fake_writer
Greitas prisėdimas, bet mintis liejasi lengvai. Patiko tie "tęstiniai" sakiniai, toks tipiškas burnojimo atributas, kai nėra kada stabtelt, kiek visko turi išliet.
Neįmantru, bet sarkazmas ir ironija (autoironija) ganėtinai dygūs.
Ko ir reikia, tokio tipo rašliavai.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-24 10:55
MacteAnimo
Paveikslas kaip gyvas, o maniau tokių nusidėjėlių daugiau nepasitaiko. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-24 10:44
Borėjas
viskas čia vietoje ir laiku
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-24 00:30
Pelas
Nelabai, skubotai, dienoraštinis. Jei liaudžiai, tai: "Aišku, niekam tai nebus įdomu..." taip ir nuteikė. Pirmą pastraipą trumpinti tris kart. Po jos tikiuosi iškar esmės, o eina "Pavyzdžiui,...". Žiūriu į pavadinimą - lyg ir ne tai. Trečia pastraipa - girdėjom, žinom; nepasitenkinimas, negatyvas - taip ir nesupratau, čia satyra ar rimtai, gal mišinys (pats sau randu išeitį, už ką kūriniui +). Kodėl popierinis puodelis sušiktas? - dirbtina, neįtikina. Ir tik toliau, nuo ketvirtos pastraipos yra gerai, kabina. 3+
Beje, yra geras filmas apie žmogų su uodega (ir skausmą), jei nematei - Зоология (2016)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-23 23:22
varna
Et... Iš tiesų skausmo anatomija, - perėmiau dalį, džiaugiuos, kad nepraradai humoro jausmo ir sklandžiai kaip visuomet lieji mintis. Neprapulsi ten, juk niekur neprapulsi su savo matymu - pramatymu, plunksnomis žvynuotomis. Ir manau, kad grįši, nes jeigu jau dabar tiek jausmų, tai po kažkurio laiko pradės sapnuotis tau visa, kas gelsva ir plokščia javais, kaip auksas...o dabar į paieškas, atrodo atsidaro automatinės metro durys, kurios milžinišku greičiu išneš į naujas stotis ir dairysies lyg naujai gimęs, laikykis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-23 23:08
Nuar
Jei tai kūrinys, skirtas momentinei ar dėl atėjusio rudens kilusiai blogai nuotaikai, tai jis pavykęs. Kodėl susidarė tokia nuomonė? Tekstas įkeltas į prozą ir todėl autorius jį vertina ne kaip DNR įrašą ar esė. Tačiau prozos kūriniui trūksta tragizmo ir "apnuoginančio" asmeniškumo. O dėl uodegos nervo, tik nepagalvokite, kad šneku sarkastiškai, padeda gulėjimas ant grindų. Atlaisvinus stuburą, blogos mintys nueina šalin ir lieka tik liūdesys, o tai natūrali žmogiška būsena.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-23 22:00
ČakoPelėda
kažkaip vykusiai čia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-23 16:28
Damastas
Toks apie nieką, bet puikiai išvystytas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-23 16:20
rudenėjam
permečiau akimis iškart aišku, kad geras. gal net perskaitysiu atidžiau. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-23 16:10
Žillis_
Pavyzdžiui,nerašyčiau...juk viskas pereina per save....greit Brisiaus galas, dievaži, apsiverksiu.Tai uodegoj yra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą