Kada nubust

Vėlu – sakau – vėlu,
tamsa uždangsto langus,
paduota vėjo – per mažai!
Pamiršę rodykles pasukt į šviesą, 
atsukę nugaras už tai, pro šalį
laiko matininkai  eina.

Kada, jei ne dabar nubust
ir nert į šitą rytą,
sutikus išlydėti kuo greičiau šventes,
rimtais veidais už vaišių stalo
sėdi ne šventieji, nagus ligi šaknų
suleidžia tik lietus.

Rusent! – Per švelniai įsakai.
Tiesiog privaloma!
Patikliai kaip prieš audrą
pečius suglaudus paniūniuoti dar
kartelį vieną, kol atsiplėšę
liepos alsavimo ir trupinį dangaus,

vis auga
dilgėlės ir žmonės albume.