Rašyk
Eilės (73306)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10355)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Svoloč Svoloč

Geirangeris

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: vakvakas, tarakonai, vakvakas 2


Kai man pasakė, kad ne vėliau, kaip po pusmečio mirsiu - mano šeimos gydytoja pasakė tai  perdėtai susirūpinusiu balsu, veidas buvo paslėptas užuojautos šydu, - nes visi tyrimai ir specialistų išvados neva rodo šią tragišką mano kelionės visatoje baigtį, aš tuo metu sėdėjau beveik nejudėdamas ir negirdėdamas monotonišku balsu bubenamų prisakymų lankytis pas ją kas savaitę, kas savaitę nešti šlapimą, kas dvi savaites šūdus ir kas mėnesį kraują, o vaistus vartoti griežtai nurodytomis valandomis (tik paskiau man ši litanija atsigamino atmintyje, kai jau buvau automobilyje, o tada tik suvokiau kažkuriuo metu, kad ji nutilo ir man atsirado puiki proga dingti, ką su malonumu ir padariau, nors mačiau mano pusėn ištiestą seselės ranką su lapeliu, gal tai buvo receptas, bet man ne jis jau buvo galvoje, joje tebuvo viena frazė – pusė metų, beje, paskui išniro dar  ir sąlyga, kurią gydytoja ypač pabrėžė: jei laikysiuosi visų nurodymų ir režimo, jei vartosiu būtent jos paskirtus vaistus ir taip toliau, jei ne, reiškiasi mano laikas gali tik trumpėti, jokiu būdu ne ilgėti, „gerai, gerai“, kartojau mintyse), ir  tik pasiekęs gatvę patyriau tikrąjį šoką, gatvėje, kurioje aidėjo, ne, tratėjo, siautė gyvenimas: automobiliai, žmonių, gyvų, ne mirusių begalinė spūstis, vasaros karštis ir sveikas karšto asfalto ir dulkių mišinys.
Kaip buvo keista matyti save mirusį šioje gyvenimo šventėje. Kurį laiką stovėjau stumdomas į  mane vis atsitrenkiančių praeivių. Kol suskambo mobilusis. Nežinojau, ką su juo daryt, net nepažiūrėjau, kas skambina. Ir taip buvo aišku, žmona, kas daugiau. Kita vertus, ar ne vis tiek. Priėjau šiukšledėžę ir įmečiau į ją telefoną. Šiukšliadėžė atgijo tartum muzikos automatas. Mačiau, kad į mane kažkas kreipiasi, kažkas gyvas, ne iš mano pasaulio, aš nekreipiau dėmesio ir nuėjau prie mašinos.
Jau žinojau, kur važiuosiu. Dar nepriėjęs mašinos žinojau tikslią vietą kur noriu atsirasti. Ji išniro iš mano atminties. Tai buvo kalnas virš Geirangerio. Buvau ten paskutinę vasarą. Geirangeris – tai toks turistinis kaimelis prie vieno Norvegijos fiordo, į kurį suplaukia ir milžiniški okenų laineriai pasipuikuoti savo dydžiu, ir paprasti keltai, pervežantys pilnus turistų autobusus ir lengvuosius  automobilius. Kaimelyje keli viešbučiai, daugybė kavinių ir suvenyrų krautuvėlių. Tas kaimas iš visų pusių apsuptas kalnų, nuo kurių krenta šaltiniai, tik į vakarinę pusę nuo jo vingiuoja siauras fiordo ruožas, išvedantis jus iš tos aklavietės. Dar, beje, galite išvykti ir sausuma, bet kelias serpantinais vinguriuoja į kalną.
Būtent ant to kalno aš ir žinojau vietą, kurioje noriu numirti. Ta vieta tik tam ir gali būti skirta -  mirti. Pačiame to kalno viršuje plyti plynaukštė, besitęsianti keliolika kilometrų ir talpinanti kelis susisiekiančius vienas su kitu ežerus, kuriuose net vasarą regėjau lytis. Pakrantėse daug sniego, kalnų keteros taip pat snieguotos, augmenijos jokios, vien tik šykšti žolė vietomis ir samanos.  Vieta be gyvybės. Aš ją mintyse vadinau Vietove, nepridėdamas žodelio mirties, nes ir taip buvo aišku, kad Vietovėje gali tik mirti, jokiu būdu ne gyventi.
Taigi, įvedžiau į navigaciją savo tikslą ir pajudėjau nuo poliklinikos. Su savimi neturėjau nieko, tik piniginę, kurioje žinojau yra kreditinė kortelė su keliais tūkstančiais, kuriuos visus turėsiu nuimti vienu ypu, nes paskui ji gali būti mano artimųjų prašymu užblokuota. Tada, kai jie manęs pasiges. Ko gero, jau ėmė nerimauti, kitaip, kas ten būtų galėjęs skambinti.

Atsiradau Geirangeryje kitos dienos vakare: keltas, po to visa diena Švedijos ir Norvegijos keliais. Viešbutyje, kuriame buvau prieš metus, vietų nebuvo. Man pasakė, kad ir kituose nebus, toks metas, pats įkarštis. Tada prisiminiau, kad pernai šiame viešbutyje susipažinau su lietuve, dirbančia restorane. Aš tada paklausiau merginos: where\'s coffe? o ji savo ruožtu perklausė manęs: where are you from? (matyt mano tarimas buvo siaubingas), ir kai aš pasisakiau, ji atsakė: o kodėl mes negalėtume kalbėtis lietuviškai? Paskui ilgai juokėmės ir dar kurį laiką pasikalbėjom.
Dabar neprisiminiau jos vardo, bet registracijoj pasiklausiau, ar nėra pas juos dirbančių lietuvių. Pasirodo yra ir ne viena. Gan greitai jau bendravau su viena, kuri apsiėme mane priglausti nakčiai savo kambaryje. Po darbo dvyliktą nakties mes dar ilgai kalbėjomės apie viską, išsakiau ir savo norą apsigyventi vienumoje. Detalių netikslinau, o ji ir neklausė, turbūt toks noras nėra labai jau keistas šiais laikais. Daugelis pavargsta nuo triukšmo, skubos ir bėgimas į ramybę tampa dažnas reiškinys. Ji pažadėjo pasiklausinėti vietinių apie nuošalesnes vietas, tuo labiau, kad yra tokių namelių kalnuose, kurių savininkai miestiečiai, atvyksta kartais pažvejoti ir neretai už atitinkamą mokestį prašo vietinių gyventojų prižiūrėti jų nuosavybę.
Po to užmigome. Miegojau ilgai, nes užuolaidos buvo užtrauktos, o aš mirtinai pavargęs, tad prižadino mane tik įdienojus. Lina, toks buvo merginos vardas, ryte kalbėjo su kolege, kuri yra vietinė, ir sužinojo, kad reikalingas pastovus gyventojas, bet aš turiu pats skubiai važiuoti nurodytu adresu ir ten viską sužinosiu.
Tad nepusryčiavęs nuvykau. Tai ką išgirdau, pranoko mano lūkesčius. Pasirodo virš Geirangerio kalnuose yra meteorologinė stotis, kurioje reikia žmogaus, gyvensiančio visą laiką ir užrašinėsiančio įvairiausius duomenis į knygas bei kompiuterį. Internetu jie yra siunčiami į centrą ir taip toliau. Prieš mane dirbęs žmogus paliko stotį ir aš galiu pradėti gyventi bet kada. Man bus mokamas atlyginimas, būsiu aprūpintas kuru ir panašiai. Vienintelė sąlyga, kad sutikčiau dirbti bent metus, nes artėjant žiemai susirasti kitą žmogų jiems bus sunku. Neįmanoma.
Metus, galvojau apie tą žodį ir sunkiai suvokiau jo prasmę. Ką reiškia gyventi metus, kai tau pažadėtas nebent pusmetis, geriausiu atveju? Kiek tai bus? Kiek dienų ir naktų, saulėlydžių ir patekėjimų? Per vėlai pastebėjau, kad pauzė užsitęsė, ir mano darbdavio veidu nuslydo nusivylimo išraiška, tad paskubėjau grąžinti jam gerą nuotaiką, pameluodamas, kad metus tikrai ištversiu.
Na ir puiku, pasakė jis, metai nepastėbėsi kaip prabėgs.
Tai jau taip, pamaniau sau.

Artimiausias dienas mokiausi dirbti stotyje. Tai pasirodė ne taip paprasta: daugybė įrengimų, prietaisų, ir visi turėjo konkrečią paskirtį bei veikimo diapazonus skirtingais metų laikais. Viską prisiminti buvo neįmanoma, bet buvo daugybė rašytinės instrukcijos, tiesiog reikėjo praktiškai su viskuo susipažinti, paliesti, pamatyti. Kai kurie prietaisai buvo išorėje – vėtrungės, anemometras (vėjo stiprumui), higrometras (oro drėgnumui  matuoti). O kur dar vandens temperatūros matavimai artimiausiuose trijuose ežeruose, aišku, ne kasdieną, bet jie išsitęsę per keliolika kilometrų.
Stotyje be darbo kambario dar buvo nedidukas miegamasis su vonia bei tualetu ir virtuvė. Mašinai pastatyti prie namo buvo stoginė kartu su malkų rietuve. Žodžiu, trumpam gyvenimui turėjau visus patogumus. Dar paminėkim tyrą kalnų orą ir nepaprastai gardų vandenį, kurio kasdien prisipildydavau iš gretimai trykštančio kalnų šaltinio.
Kas dieną matydavau pravažiuojančius turistų autobusus, kemperius, motociklininkų kolonas. Pasitaikydavo ir dviratininkų. Kaip jie užkildavo į kalną, aš negalėjau įsivaizduoti. Turistai dažnai sustodavo kur nors netoliese ir eidavo fotografuotis prie vietinio kraštovaizdžio. Kaip minėjau, jį sudarė tik plikos uolos, upokšniai, ežerai ir kalnai. Bet tas skurdus vaizdas kasdien buvo vis kitoks priklausomai ar švietė saulė, ar buvo debesuota. Debesys natūraliai įsikomponuodavo į nejudančias peizažo dalis, kartais kai ką paslėpdami arba papildydami, todėl piešiniai niekada nesikartodavo.
Man labiausiai patikdavo saulėtos dienos atkarpos, nes neteko matyti, kad saulė būtų visą laiką. Dangus nuolat keitėsi. Stengiausi visada būti lauke šviečiant saulei. Žinojau, kad greitai tai baigsis. Be to, čia jos neužstojo kalnai ir galėjai  mėgautis spinduliais bet kada nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro protarpiais tarp debesų. Palyginimui pasakysiu, kad apačioje prie fiordo, saulė pasirodo iš už kalnų tik dvyliktą, o dingsta jau apie keturias.
Dar reikia paminėti vėją, kuris buvo nuolatinis šios vietos gyventojas, jam priklausė visi tie debesys, ir saulėtos atkarpos ateidavo tik tada, kai jis nuspręsdavo pailsėti arba nugindavo juos  žemyn į fiordą.
Mano stotis buvo nutolusi nuo kelio apie porą šimtų metrų ir tai gerai, nes mačiau, kaip daugelis turistų, besifotografuojančių prie ežero, žvalgosi į mane, sėdintį saulėkaitoje prie namo, lyg norėtų prieiti ir pakalbinti. Nuo tokio antplūdžio aš, ko gero, pavargčiau ir pasidaryčiau labai piktas, bet atstumas padarydavo savo, ir jie pasitenkindavo tuo, kad pamodavo ranka. Aš irgi tokiu būdu juos pasveikindavau. Man to visiškai pakako.

Atėjo rugsėjis, oro temperatūra staigiai nukrito iki dešimties laipsnių šilumos, ir turistų srautai baigėsi, dar pravažiuodavo retkarčiais vienas kitas autobusas, bet iš esmės likau vienas. Buvo baugu. Ramino tik tai, kad žinojau viso šito tarpsnio apytikrę baigtį. O ji artėjo su kiekviena diena.
Kartą besilankant Geirangeryje, o ten vistiek gan dažnai tekdavo atvažiuoti apsipirkti, vienas vietinis man pasisiūlė atiduoti avį, kad nesijausčiau vienišas. Priežiūros, jis teigė, jai daug nereiks, be to, pridės ir užtektinai šieno, o gyventi ji galės ir kambaryje, tai tikrai švarus gyvūnas, jei dažnai išleidi ją į lauką. Ilgai negalvojęs priėmiau pasiūlymą ir taip įsigijau gyvenimo draugę.
Dieną ji būdavo lauke, skabė menkus žolės kuokštus arba gulėdavo netoliese mano sudedamos kėdės, kurioje sėdėdavau skaitydamas knygą. Ji stebėdavo mane, bet vos tik pažvelgdavau į ją, tuoj nugręždavo akis, tarsi nėmaž jai nerūpėčiau. Kartais pakalbindavau ją arba skaitydavau balsu. Ji ištempdavo ausis ir nekrutėdavo. Po truputį pamėgau šį gyvulį. Naktį įleisdavau jį į kambarį ir po kurio laiko jame pasklisdavo šiltos vilnos kvapas.
Vieną naktį siautė nežmoniškai stipri audra: už lango ūžavo šiaurės rytų krypties vėjas,  į stogą ir sienas krito kaip akmenys sunkūs lietaus lašai, slėgis krito iki žemiausios padalos. Bijojau net duris praverti, kad vėtra jų nenuplėštų. Sėdėjau ant lovos krašto nunėręs žemyn kojas ir klausiausi gamtos šėlsmo. Prie kojų jutau šiltą vilną. Buvo labai gera. Galų gale nusprendžiau gultis ir pakėliau avį pas save į lovą. Apsikabinau ją ir greitai užmigau.
Paryčiais pajutau vilną prie savo kūno, o juk buvau avį paguldęs ant apkloto. Matyt, besivartydamas apklotą nutraukiau ir avis gulėjo prie manęs. Kadangi visada miegu nuogas, tai gyvo sutvėrimo artumas mane jaudino. Po kurio laiko ir ilgo svarstymo bei moralinių skrupulų pajutau save avyje. Pamaniau, vis tiek netrukus mirsiu, kas sužinos, tebūnie dar ir šita nuodėmė.
Buvo šlykštu, bet kartu ir ėmė nenusakomas noras ristis kaip galima žemiau. O dar tyrinėtojo smalsumas. Juk vadinau save dabar kone mokslininku.
Kitą naktį avis pati įlipo į lovą.

Jau spaly prasidėjo žiema. Oro temperatūra siekė 12 laipsnių šalčio. Kone kasdien siautė 15 m/s besikeičiančios krypties vėjas, nuolatinis debesuotumas ir gausus sniegas, kuris užpustė visus kelius, tad į Geirangerį galėjau nusileisti tik slidėmis. Kaimelis visas buvo veik tuščias ir labai skyrėsi savo išvaizda nuo to šurmuliuojančio ir alsuojančio gyvenimu vasaros kurorto.
Tas norvegas, pamatęs mane, visada teiraudavosi apie avį, aš atsakydavau, kad ji jaučiasi puikiai, o jis man duodavo dar visokių papildomų patarimų dėl priežiūros, ir, apskritai, jutau jo didelę simpatiją, matyt, dėl to, kad, būdamas iš visai kitos aplinkos, ryžausi apsigyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Be to, prielankumą galėjo skatinti ir tai, kad užsiauginau šiaurietišką barzdą ir išvaizda priminiau vikingus.
Nusipirkdavau būtiniausių produktų, susikraudavau juos į kuprinę ir sunkiai serpantinu kildavau atgal į viršų. Į Vietovę, kur manęs laukdavo avis. Kelionė atgal trukdavo dvi valandas. Bet šios išvykos, pastebėjau, grūdino mane, mano raumenys pastebimai atsigavo, plaučiai pildėsi gaivinančiu kalnų oru. Pamėgau gerti avies pieną.
Mano tiesioginis darbas irgi reikalavo kasdienių pastangų: tekdavo nusikasti sniegą iki prietaisų, esančių išorėje, keliauti iki vandens  pamatuoti temperatūrą, gręžti eketę ir panašiai. Šiose trumpose išvykose mane lydėdavo avis. Ji žiūrėdavo kaip aš dirbu ir traukdavo šnervėmis į save šaltą orą. Dažnai neiškentęs aš ją papurtydavau, paėmęs už vilnos prie ausų, ir pakšteldavau į sausą nosį. Iš pasitenkinimo ji tyliai subliubdavo.
Mes buvome vieni, visą laiką vieni. Todėl dažnai kalbėdavau su ja. Ilgainiui pasitaikydavo akimirkų, kai pamiršdavau, kad gyvenu ne su žmogumi, o su gyvuliu.

Darbdavys reguliariai man pervesdavo atlyginimą į darbo kortelę, ir dalį tų pinigų internetu permesdavau į žmonos sąskaitą. Atlyginimas buvo tikrai geras. Su darbdaviu mes bendravome laiškais, ir jis buvo patenkintas mano darbu. Neiškęsdavau išgalvotu vardu neprisijungęs prie feisbuko ir ten stebėdavau savo šeimos gyvenimą. Žmona visais kanalais tęsė dingusio vyro paiešką, o vaikai dalinosi su draugais savo mažomis pergalėmis: sūnus futbolo aikštėje, dukra – muzikos fronte. Ji grojo violončele. Žinojau, anksčiau, ar vėliau žmona aptiks mano pėdsakus, bet tikėjausi iki to laiko jau būti negyvas.
Buvo liūdna taip nebyliai stebėti artimus žmones, bet kitaip pasielgti negalėjau. Nebūčiau ištvėręs tokio pažeminimo, kai reiktų prašytis stiklinės vandens  ar nuvedamam ligi tualeto. Negalėčiau mirti jiems į mane žiūrint.
Laukiau mirties su kiekviena diena (oro temperatūra vis krito ir krito), bet ji delsė. Jaučiausi gerai, o juk neturėjau su savimi jokių vaistų, tik puikus oras, kalnų šaltinio vanduo ir avies pienas. Dar geras maistas. Tiesa, valgydavau daug mažiau, nei buvau pratęs namie. Po trijų mėnesių pamiršau mirtį ir gyvenau šia diena. Gyvenau su savo nauja žmona. Ji laukėsi. Aš tą jutau ir labai jaudinausi: koks bus mūsų pirmagimis.

Nauji Metai praėjo kaip ir bet kuri kita diena – oro temperatūra buvo arti trisdešimties, vėjas 5 m/s besikeičiančios krypties, debesuota, be kritulių. Jei ne kompiuteris, būčiau jos net ir nepastebėjęs. Turėjau daug rūpesčių: nuolatinis trobelės kūrenimas, matavimai, avies priežiūra. Maudžiau ją kasdien šiltoje vonioje, ruošiau salotas, išvesdavau trumpam į lauką. Po kelių dienų ji pagimdė. Tą dieną smarkiai snigo. Tai buvo ėriukas. Nenusakomo grožio gyvūnėlis. Aš iškart jį pamilau ir dėkingas išbučiavau savo avį. Guldydavomės jį su savimi į lovą. Kartu žįsdavome avies krūtį, jis vieną, aš kitą. Tai buvo tikro džiaugsmo ir šeimos pilnatvės dienos. Mums nieko daugiau nereikėjo. Po dviejų savaičių (oras buvo sausas, bet labai šaltas) vėl ėmėme santykiauti.
Kartą, man apsiperkant Geirangeryje, tas norvegas, įdėmiai žiūrėdamas man į akis, paklausė: iš kur ėriukas? Atsakiau, kad nežinau. Jis papasakojo, kad avis dar nėkart nebuvo sukergta, ji tebuvo dvylikos mėnesių, kai pateko pas mane, o tose vietose, kur aš gyvenu, nelabai yra besiganančių avių. Aš nukirtau, kad tikrai nežinau, vadinasi, visgi kažkas ten ganėsi, jei jau ji pastojo, o pats mintyse apsidžiaugiau, kad buvau jai pirmas.
Pavasariop mano avis vėl laukėsi. Buvau laimingas ir gyvas. Vis dar gyvas. Tai, rodėsi, neįtikėtina. Ėmiau planuoti savo ateitį. Ir kartu bijojau jos. Žinojau, kad kažkas į ją vis tik mėgins įsiterpti. Iš žmonių pasaulio.
Taip ir atsitiko. Gegužės pabaigoje (oro temperatūra siekė 18 laipsnių šilumos, vėjuota, bet kartu saulėta) susilaukiau avytės, o dar po savaitės prieš savo namelio duris pamačiau žmoną. Pirmąją.
Tada buvo apsiniaukę. Pokalbis buvo sunkus. Atvažiavo viena, nes nežinojo, ką ras, todėl nusprendė neįtraukti į tą pasimatymą mūsų vaikų. Iš gydytojos žinojo, kad turėčiau jau būti miręs, ir važiavo su vos rusenančia viltimi rasti mane gyvą. Bet kai pamatė namelyje kompiuterį, naujausias technologijas ir dar mažylę vienintelėje lovoje, buvo sutrikusi. Paaiškinau, kad ji tik ką gimė ir jai reikia šilumos, o paskui nukėliau ir padėjau ant apkloto prie krosnelės. Avis visą tą laiką sekė mane akimis. Ėriukas lakstė lauke.
Pasakiau, kad grįžti kol kas negaliu, nepasibaigęs kontraktas, be to, mane čia gydo, kursas tik įpusėjęs. Grįšiu, kai jausiuosi geriau. O pinigus ir toliau siuntinėsiu, galėsiu ir parašyti dabar, kai ji jau žino, kad aš gyvas. Tik ar ilgai.
Žmona žūtbūt norėjo pasilikti ir pagyventi kelias dienas. Neleidau. Išsiunčiau atgal. Stovėjau prie namelio ir žiūrėjau, kaip ji lėtai leidžiasi žemyn prie automobilio. Vėjas buvo pietryčių krypties ir plaikstėsi jos gelsvuose plaukuose. Šalia stovėjo Ėriukas. Dar po akimirkos prie mūsų atsistojo Avis. Mašina nurūko link Geirangerio, o aš glosčiau abiem rankom savo artimųjų vilnas ir džiaugiausi, kad pagaliau vėl likau vienas.
2013-11-16 15:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 21 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-18 12:19
forehater
19 balsų. Et, mano vienas balsas prie tokią minią... Ką gi, teks pasistengti. Šiaip nemėgstu kartotis, tad esmę pasakysiu trumpai: reikia gryninti tekstus tau savo, nes kai kur per daug, kai kur per mažai. The devil's in the details, kaip sako amerikonai. O aš sakau, kad gerai visumoj. Istorija įdomi yra, tik neišplėtota iki galo. Unikalumo tavo kūriniams netrūksta. Dar tas visas sheepshagginim'o procesas. Kažkam įvarei šleikštulį, o manęs per daug nenustebinai ir ne dėl to, kad jau pripratau prie tavo kūrybos. Pats esu ganėtinai šlykštus žmogus, tik kažkodėl to savo kūryboje neafišuoju. Apskritai mažai kur afišuoju. Esu melagis. Visi rašytojai tam tikra prasme yra melagiai. Dirbk prie teksto daugiau, o visa kita jau turi. Tai tiek tų komentarų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-08 18:37
Lengvai
Labai trūko gilesnio psichologinio veikėjo pasaulio aprašymo: ir tada, kai sužinojo greitai mirsiąs, ir kai atvažiavo Norvegijon ir kai pradėjo naują gyvenimą su avimi. Svoloč moka rašyti ir skaityti yra lengva, bet tokiam tekstui labai trūksta svarumo ir tas justi. Mano nuomone, kūrinį reikėtų išplėsti ir papildyti veikėjo vidiniu gyvenimu, kitaip aš juo netikiu.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-02 13:46
Kailas Spenseris
Yra labai gundantis pasitenkinimo jausmas, kuomet imi daryti dalykus, kurių tau negalima, ir kas dar labiau stimuliuoja tą jausmą, tai suvokimas, jog nusikalsti, dar geriau - degraduoji. Įsivaizduokit, jeigu mes gyventume amžinai: visi mūsų pažadai („visados“, „amžiams“, „iki gyvenimo pabaigos“, „niekada“) įgytų tikrąją prasmę ir mes turėtume juos nešioti kaip ilgą, piktą šleifą, - abejoju ar jau kas ryžtųsi žadėti kažką. Bet kai žinom, kad kada nors mirsim, taip, kodėl gi ne. O kai žinai, kad mirsi taip greitai, argi tai neracionalizuoja visų nuodėmių?
Avis, kaip simbolika. Baa, baa, baa, ji niekada neklaus, nesiteiraus, neteis, nekaltins, nesiskųs, jos intelektualinės galimybės per menkos, o jos gyvenimo tikslas - būti šiltu vilnos gniutulėliu vienišam vegetarui vilkui, kuris kaip pedofilas atsisako tvirkinti vaikus, bet kaip monogaminis-zoofilas atlieka savo performansą be priekaištų.
Mirties ir katarsio taškas tiesiogiai neaprašomi. Mirė guolyje su avimi? Mirė kai pajuto save avyje? Ar iškeliavo amžino atilsio kai atvyko žmona ir pamatė ją kaip vieną iš tų paveikslėlių prieš einant miegoti? O koks skirtumas. Vis tiek mes visi mirštam kiekvieną dieną. O Geirangeryje gal net įmanoma išgyventi ilgiau.
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-22 17:06
kondensofkė
5555
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-22 10:10
Julija Mėčiuvienė
tikrai lab.geras.5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-21 17:43
Žillis_
Puikiai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-18 22:40
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Ir jeigu kartais šio kūrinio prasmė ir yra tokia kaip Fūlas Metalas kad sakė, tai irgi nieko blogo, tik jį tada reikėtų permesti į fantastiką ir viskas, viskas tada atsidurtų savo vietose, nes...ta fantastika tokua jau yra - neįpareigojanti:D Aišku, joje irgi galima surasti giliaprasmių kūrinių, bet dažniausiai, tai a la nuotykinis žanras ir...na žodžiu ir. O tokie kūriniai, kad ir Orvelo sakysim, jie juk neleidžiami su fantastikos žyme, taip kad...Žodžiu, tada neturėčiau ko prikibti, jeigu būtų taip su visomis tomis prasmėmis ir ten, bet tada...man būtų gaila to...na...to gražaus užtaiso, kuris čia yra ir pasirodo ar pasirodytų, veltui.
Ir manau, kad dabar jau viską pasakiau:D
Nu ir aišku, kad tai buvo tik mano nuomonė, kuri dar aiškiau nei aišku, gali būti klaidinga, neteisinga (ne iš piktos valios), ir dar visakaip -inga, bet...nu gali ir teisinga būti...bent jau dalinai ir biški...;D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-18 22:04
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Na, jei visame tame prasmė, tai man tada visas šitas reikalas visiškai nebetenka prasmės. Net tos, kurią maniau jį turint, ir kurios sakiau, kad per mažai. Tokiu atveju Svolačius krenta mano akyse visiškai:D Nes tada tai panašu tik į paaugliukų kietą rašymą apie didelius savo seksualinius nuotykius ir pojūčius:D Bet, tikiuosi, kad čia tik tavo tokie paistalai, o ne Svolačiaus mintus ir prasmė, nes jei taip...nu tai mano akimis žiūrint, prašauta tada. Nerašykit tada apie tai, ko nepatyrėt, nes  greit rimtu veidu apie artėjantį gimdymą pradėsit rašyt ir jums atrodys, kad gerai rašot. Aišku, galima rašyti ir apie tai, bet nušvitimo- pajautimo superinio tam reikia. Nes pavyzdžiui čia, pagal tokią žmogaus būseną ir pagal dabar pasiūlytą ką tik prasmę, tai viskas pasiteisina kažkur maždaug iki vidurio ir šiek tiek toliau. O toliau ne. O tie avinukai ir iš viso tada nesąmonė. Na, o jei, autorius tai yra patyręs, mirties būseną, ir toks sprendimas-pasielgimas jam atrodo...nu nežinau...aišku, kaip sakiau, visada yra žmonijos mažumos dalis, kuri gali pasielgti visai kitaip, ir kurios kitai daliai nelabai suorast...ypač po to, jei patys yra visiškai kitokių pojūčių patyrusi...Nu ką, kaip jau sakiau - toks supratimas šio kūrinio, man visiškai iš jo atimtų bet kokią prasmę...Jau pajutęs jėgų atgavimą, žmogus, nors ir su išlikusiu potyriu, jo keičiamąja pasekme, bet vis tiek nebelieka tokioj pat būsenoj, kokioj būna kai mirtis dar šalia. Ir tuo labiau nežiūrės kaip koks avinas į savo vaikus avinais bliaunančius, nes jeigu taip, jeigu jau vyrai tokie, tai dar galima ir kita kūrinį ta pačia tema rašyti, kur sakysim herojus sužino, kad savo vaikus išsikepes ir suvalgęs nebemirs ir jis kepa vieną po kito, o paskui, nors jau ir jaučiasi sveikas kaip eržilas, bet vis dar norėdamas būti tikras, kad gyvens , o gyvens, tai reiškia,kad  gyvens tik visą savo likusį gyvenimą pilnai, o tai reiškia tik kokius maksi maksimum 50 metų, jis ir toliau ėda visus savo vaikus iki galo, dėl to petdėsiatko. Va čia tai būtų efektinga. Arba dar galima sugalvoti ir kitokių itin efektingų bajeriukų, begales, kaip kokiam Kingui pavaryti tiek fentazy, bet kas iš to, jei prasmės nebus kaip pas jį, arba lyginant su juo - nulinė? Kas iš to, klausiu, jei ta prasmė - tik baimė. Kad ir mirties, m? Taip išsigąstama tik iškart, instinktyviai ir spontaniškai. Paskui mąstymas grižta, o meilė savo artimiems, mylimiems, niekur neišgaruoja. Dažniau jau žmonėms nebe jų pačių kelionė berūpi, o tų kurie lieka likimas, dėl jų rūpestis ir neramumas...vištos, ptf.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-18 20:28
fulas metalas džaketas
Ko čia taip visi prie tos avies dulkinimo prikibot?)))
Manau, kad autorius aiškiai įrodė kaip gali pasikeisti likusios dienos kai žinai, kad jos likusios. Vadinčiau šį tekstą eiliniu ir nuobodžiu jei jo herojus gavęs tokią naujieną prasigertų, išpjautų kaimynus, tada būtų šlamštas. O čia parodomas gilus sukrėtimas ir, kad panašiomis aplinkybėmis neegzistuoja nei dogmos, nei kažkokie tabu. Kai žinai, jog Amen, tai Amen viskam, jau paties herojus nebėra kaip žmogaus, tai tik protas suvokiantis, jog tai kas buvo iki naujienos, po jos neteko jokios prasmės. 
Sakot siurrealizmas ar, kad herojus mirė tada kai atsigulė su avim?  Ne, kolegos, herojus mirė tada, kai sužinojo, kad mirs, nors dar kvėpavo, bet pats jo buvimas su tokiu žinojimu jau yra siurrealizmas. O geresnio būdo parodyt koks stiprus tas siurrealizmas kaip išdulkint kažką siurrealistiško kaip ir nėra.
Jei ką užgauną toks pasirinktas veiksmas, tai skaitantysis turėtų suvokti, bent jau šiame tekste, ne kas ką ir kaip, bet kokios priežastys stumia herojų elgtis taip keistai, nors nemanau, kad tai bent truputi keista jei lauki to sumauto Amen.

Svoločius MALADIEC Pitako čia per mažai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-18 17:26
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Aš pilnai sutinku su tuo, kad jei ne tie žmogaus santykiai su gyvuliu, tai teksto visai nebūtų, klausimas kitame - o kas dabar iš to, kad tekstas yra? Kokia prasmė? Kam siekti kažko bet kokiomis priemonėmis? Net nusimaunant kelnes ir prisikalant kiaušus ir t.t.? Panašu į tai, kai tikslas pateisna priemones arba - kai medžius kerta skiedros lekia. gražus tekstas, viskas gerai, bet kame viso to giluminė prasmė ir ar ji negali būti pasiekiama kitomis priemonėmis? Ar tik mes nerandame jų ir pasiteisiname, arba pateisiname tą neradimą pačiu lengviausiu būdu - rašykai pilni šlamšto ir jei nesiimsim tokių priemonių kaip gulinėjimai su gyvuliais, kiaušų kalinėjimai ir t.t., tai ir mūsų tekstai bus tokie pat? Tačiau gal tai tik dar viena atmaina tokių pat lūzerių, kurie tik nori kažko...tiksliau pasakius -net ir kelnes per galvą nusimautų, kad tik būtų...rašytojais, o kas iš to? Kokia jų rasštų esmė, žinia ir panašiai? Sakau, melnikas rašė apie žmones laikomus žmonių vietoje gyvulių ir skerdžiamus, santykiavimą su jais ir t.t., tikrai baisus, šlykštokas, siurrealistinis, sukrečiantis, nebeišdildomas iš atminties apsakymas, BET O IR TAČIAU - jis turi galingą užtaisą, žinią, prasmę ir tada viskas atrodo savo vietose, visi šiurpalai, visos negražybės, visas Orveliškumas, galų gale, jeigu norite žinote, o čia...viskas taip gražu ir puiku, viskas nuostabu, tik...vardan ko tai? neturiu nieko asmeniškai prieš Svolačių ir šiuo atveju tik naudojuosi kaip pavyzdžiu ir daugelio kitų gal panašokų kūrinių, kurių dabar pilna ir kurie...na, kaip jau sakiau, dažnai regis, kad kelnės ten nusimaunamos tik dėl pačių kelnių, o tiksliau užpakalio. Gal čia, konkrečiai šiame, ir yra šiek tiek to užtaiso, prasmės, bet jos ryškiai per mažai, pagal tokį gražų daiktą, tokį kūrinį, prasmės tai tikrai per mažai ir tada jis tampa tik daiktu...tuščiaviduriu, gražiu daikteliu...aišku, dar gali būti ir tai, kad aš kažkur tai stringu, o ne šis kūrinys, ir kažko tai nematau, pilnai gali būti sutinku.
Ir aš manau, kad nėra daug rimtai manančių, kad teksto prasmė ir interpretacijos plaukia iš pirmosios kūrinio pusės, bet aš manau, kad yra daug manančių kaip tik atvirkščiai, tačiau juos šokiruoja būtent tai, ką ir sakiau - žmonės nepagauna vardan ko, nepagauna tos jau tokiooos ypatingos interpretacijos ur prasmės, toookios prasmės, kuri pateisintų jų sąmonėje sangulavimą su gyvuliu. Jeigu prasmė būtų TOKIA, tai čia Svolačius galėtų sangulauti nors ir su pačiu Velniu, ar su visais numirėliais ir ožkomis iš eilės (ta prasme -herojus jo, tikiuosi jumorą suprasit:). Dabar gi ne, žmonės neaptinka tokios prasmės ir tai juos nervina, atrodo kaip graži štučkė ir tiek. Ir juos visada nervins tokiais atvejais, ir visada bus šlykštu ir šlykštoka, visiems normalios orientacijos žmonėms. Nes, pavyzdžiui asmeniškai man, atmetus visus įsitikinimus, pažiūras ir relihgijas, tiesiog spontaniškai, nieko net negalvojant, du besibučiuojantys vyrai kelia tokius jausmus, moterys taip pat...lygiai taip pat, kaip nieko neturint prieš gamtą, bet kažkur tai įmynus į kažką tokio, pasidaro ne kas, kartais gali net apsivemti, net į savo š įmynus taip gali atsitikti, nors nei prieš save, nei prieš tą reiškinį neturi nieko tokio asmeniškai. Tiesiog taip yra, tai natūrali, normali žmogaus reakcija. o ką jau kalbėti apie santykius su gyvuliais, reakcija taip pat tokia. Ir ji bus tokia, didesnioji, o ir - didžiausioji žmonijos dalis visada jautė ir jaus tokius jausmus. tačiau mažesnioji,...visai galimas dalykas, kad jų jausmai ir reakcijos (turiu galvoje ne išmąstytas, o spontaniškas reakcijas į kažką, natūralias) yra šiek tiek kitokios.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-18 17:14
Fake_writer
Na, turbūt teksto prasmė kiekvienam skaitytojui yra sava. Tuo šis kūrinys ir nusipelnė.
Bet vieniems, "avies dulkinimas" atrodo, kaip kietas simbolizmas, gili mintis, o kitiems- kaip daug maž pigus triukas, siekiant šoko efekto.
Iššovė autorius chlapuškę, konfeti pabiro, pasklaidė ore ir vėjas išnešiojo. Tik aitrus kvapas paliko ir tiek.
Turbūt visas meistriškumas ir slypi tame, kad užgaut skaitoją natūraliai, o ne pakišant jam š.. tiesiai po nosim.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-18 15:35
Fake_writer
Kažkoks keistas tas Svolačius. Atrodo beveik tikras meninyks, puikiai piešia vaizdus, gražios spalvos, atrodo viską matai, nu bet toks jausmas, kad arba jam pirštus kas atmušė ar šiaip jie sugrubę nuo to atšiauraus kalnų klimato.
Kiekvienoj pastraipoj būtinai turi atsirasti bent vienas sakinys invalidas, koks nors fenomenalus žodžių kratinys ar šiaip minties marazmas.
Gal Svolačiaus kūryba turėtų būti redaguojama priverstinai? Nes kūriniai per geri, kad juos taip keverzot.
Aišku tas avies dulkinimas nedaro garbės. Geriau jau būtų megztinį nusimezgęs: ir kūnas šilumoj, ir avis sveika.
Pabaiga vis dėlto nuvytus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-17 22:09
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Pritrinkit vitsuts mano komentaruts. Its vitsur. Turpūt puvau itsprotėjęts, kai leidau tsau juots ratsinėti. Vitsiemts pa.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-17 16:07
Aš Noriu Būt Kaip Bebras Nenustot Statyt Užtvankų
Įdomiai Aurimaz pastebi ir tam tikra prasme pasakotojas miršta, bet ne tiesiogiai, mano muomone. Sužinojęs, kad mirs, jis neranda galimybės su tuo susitaikyti, išvyksta į Geirangerį. Laikui bėgant atsiskyrėlis praranda ryšį su pasauliu, ant kupros nebesinešioja, visuomenės, šeimos bagažo, kuris iš žmogaus reikalauja elgtis tam tikrose normose. Šis tekstas yra puiki proga pažiūrėti į save iš arčiau, už visų mokymų mokykloje, šeimoje, visuomenėje, bent aš taip matau pagrindinę pasakojimo mintį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-17 11:25
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Aurimo komentarats pats geriautsiaits! O tats Melnikats...kai ats patskaiciau jo vieną, ten kur vieni zmonėts kituts laikė kaip naminiuts gyvuliuts ir tskertsdavo, tai iki tsiol negaliu atsitokėti ir pilnai pamirtsti...aaaaaaaaaaaaaaa!
O dapar kvietciu vitsuts į Mitselets dvyliktą valandą. Ypac sodomitstuts, HO HO HO HO!:P
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-17 10:40
Aurimaz
Man toks jausmas, kad pagrindinis veikėjas mirė tą akimirką, kai pirmą kartą užmigo su avimi. Nes nuo tos akimirkos viskas pernelyg siurrealistiška.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-17 09:11
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Žmonių rasėje visada taip yra -avinai gyvena su avimis, ožiai su ožkomis, arkliai su kumelėmis ir t.t. Man patinka, tie, kurie tinkamai tai priima, pavyzdžiui kaip šis herojus. Man patinka šio apsakymo rami susitaikymo dvasia, kai jis neleka laukais skūsdamasi visiems koks yra nelaimingas ir kokia jo boba avis, bet yra visiškai patenkuntas tuo, kas pagal jį ir kas jam geriausiai tinka, WHA...a...
Na žodžiu, žmonės skirstosi į dvi pagrindines rūšis, tuos, kurie tiesiog gyvena, ir tuos, kurie gyvena. Apie pirmus nėra ko nė kalbėti, nes jie tiesiig gyvena ir jiemd yra taip, kaip yra. Tiesa, reikia pripažinti, kad paskui, laikui bėgant, jie irgi gali pereiti-pakliūti į antrą grupę.
Antroji grupė, kurie ne Tiesiog gyvena, o Gyvena, taip pat toliau šakojasi ir dalijasi į kelias atmainas - vieni, nors ir viską supranta, tačiau negali atsispirti “galingam“ Tiesiog gyventi ir Tiesiog gyvena, nors ir viską suprasdami, dažniausiai gana piktoki dėl to savo supratimo, arba linkę į atseit “užmiršimus“ ir užsimiršimus, kiti Tiesiog įsimyli, tuos labiausiai gerbiu,  ir, jei patys yra gana “padorūs“ gyvūnai, tai atitinkamas ir įsimylėjimo “gyvūnas“, todėl jų gyvenimai būna gana nusisekę.
Dar kiti, tiesiog bando nugalėti tai, kur pateko ir kas jų laukia, o kadangi tai regis vieninteliu ir patikimausiu ginklu, tai ir nugalinėja tuo, iš tikrųjų patys tapdami nugalėtais ir pažeidžiamais.
Dar kita dalis, galinti priklausyti abiems porūšiams, ir iš Tiesiog gyventi, ir iš Gyventi, yra tie, kurie negalėdami nugalėti Tiesiog gyventi, bet neįstengdami gyventi su savo rūšimi dėl savo itin didelių ydų (visapusiškų) nusirita iki to, kad tiesiogine to žodžio prasme gyvena su gyvuliais, gyvūnais, ir gyvuliais ne kabutėse.
Dar kiti suvokdami, kad tai iš esmės nieko nekeičia ir suvokdami dar kai ką, arba nugali Tiesiog gyventi, arba tuo suvokimu tiesiog neutralizuoja jį ir laimingai sau gyvena vieni, ta prasme, nors šiaip, tai dažniausiai tarp žmonių. Tuos labiausiai suprantu, skirtingai nuo tų, kurie gyvena nelaimingai, na ir gerbiu aišku.
Man, kažkodėl tai, buvo asociacijos su Murakamiu, ir ne vien išorėje, avyje, bet ir pačiame tekste kažkuo. Nu bet kam tai? Jei užslėptai vis tiek nekryptų į Tiesiog gyventi Gyvenančio pasirinkimą pasirinkusiojo a la raudas, tik užslėptas, tai galėtų būti gal ir nieko...Bet gal aš ir apsirikau ir tas apsirikimas tada man trukdo pamatyti pilną Murakamį, kai beveik aišku kam tai ir dėl ko, o dabar -kam tai? Nors neabejotinai stilius ir visa kita labai geri.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-16 22:48
Erla
Tekstą jau mačiau. Kartoju nuomonę. Autorius plunksną įvaldęs. Tekstas neapdorotas. Bet...esu girdėjus, esu skaičius senokai, nepamenu kur, kažką panašaus. Šiame tekste įtikinamos scenos su avim, bet ne herojaus ligos, darbo siužet. linija. Dominuoja žmogaus ir gyvūno sexsantykių aprašymas. Man tai yra, ...man sukelia šleikštulį. Nemoralizuoju autoriaus, bet tokiu atveju ši siužeto linija neturėtų dominuoti virš kitų. Šitame tekste šitos sexpakraipos aktyvizacija negatyviai nusveria kitas siužeto linijas.3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-16 22:09
Gija_
Beskaitydama prisiminiau Melniko apysaką "Siela" (ten veikėjas santykiavo su ereliu).
Tikroviškumo įspūdis. Gerai, kad susilaikyta nuo vulgaraus realizmo, kurį Svoločius neretai mėgsta eksponuoti savo tekstuose. Perversiška, bet tuo pačiu gan subtiliai papasakota. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-16 17:28
A Puokas
Eik tu na, koks geras apsakymas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2
[iš viso: 23]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą