Knygos
Romanai (1918)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (907)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Trys sekundės dangaus

Trys sekundės dangaus Iš tikro labai keistai jaučiuosi, perskaičiau Parulskio romaną Trys sekundės dangaus ir apskritai turėčiau natūraliai pereiti prie kito skaitalo, bet duotas įsipareigojimas kažką apie jį pasakyti, turiu galvoje autorių ir jo knygą, verčia mane galuotis, gal šis žodis nelabai tinka, vėliau, jei nepamiršiu, pakeisiu kitu, arba pasikeiskite patys, tiesiog aš informuoju, kad tai nėra privaloma šio teksto detalė. Taigi, verčia galuotis duotas įsipareigojimas ieškoti pagiriamųjų (o kokie gi dar gali būti, jei tavęs prašo pakomentuoti, nors greičiausiai prašė recenzijos, bet aš toje srityje nesu stiprus, kaip ir kitose, todėl apsiribosiu komentavimu) žodžių, kurių, reikia pripažinti, ši knyga tikrai nusipelno.

O dar kai perskaičiau paskutiniame puslapyje nuo redakcijos tokį trumpą, bet taiklų literatūrinį viso šito žanro apibūdinimą, pasakiau sau – tikrai, gera knyga.

Bet pradėkime nuo pradžių. Taigi, manęs paprašė kažką perskaityti, bet ką iš Parulskio ir parašyti. Aš sutikau, negalėjau atsakyti. Maniau tai bus lengva. Iš tikro iš pradžių tai buvo nesunku.

Bet prieš tai pasakysiu, kad lietuvišką knygą, lietuvio rašytojo skaičiau ne mažiau dešimt metų atgal. Buvau lengvai kuoktelėjęs ir sumečiau, kad turiu pasimokyti literatūros. Nuėjau į Vilniaus universiteto Kauno skyrių ar fakultetą ir pasisiūliau mokytis magistrantūroje, nes baką (laurą) aš turiu, tik kitokios kultūros, ne dvasinės, o kūno, kas irgi yra labai gerai. Nežinau kokių mokslų, greičiausiai tai buvo filologija, ir man kažkuris docentas ar šiaip briedis, jo pavardė buvo rusiška, Kraskinas ar Krasnovas, nesvarbu, bet tikras lietuvis mielai palaikė mano ketinimą brautis į literatūrinius kalnus, tik patarė perskaityti ilgą sąrašą knygų, o tada grįžti rudenį. Tai buvo vasaros pradžia. Aš prisirinkau bibliotekoje daugelį knygų iš sąrašo, beveik visos, man regis, lietuvių autorių ir vargau su jomis visą vasarą, ne visas perskaičiau, gal tik kelias, tame tarpe, pamenu, buvo Dievų miškas, Parulskio tikrai nebuvo, ir rudenį aš vis tik negrįžau pas Krasnickį, gal jis visgi buvo Krasnickis. Kažkaip nuvylė mane tos kelios knygos, gal viena buvo tikrai nebloga, bet aš nepamenu, nei autoriaus, nei pavadinimo. Dievų miškas man pasirodė lėkštokas, lyginant su kažkuriomis kitomis apie konclagerius skaitytomis knygomis, viena yra italų žydo parašyta apie Osvencimą, labai stipri emocine prasme knyga, Sruogai toli iki jos, ir dar kažkada, dar tarybiniais metais man kažkaip papuolė į rankas tada dar negirdėto autoriaus Solženicyno Ivano Denisovičiaus viena gyvenimo diena apie stalininius lagerius. Tais laikais, gūdžiais brežneviniais (knyga išėjo per kažkokį atšilimą, turbūt chruščiovinį) mes tarybiniai studentai nelabai ką žinojom apie disidentus, todėl ši knyga ir autorius padarė man milžinišką įspūdį. Vėl Sruogos nenaudai.

Bet ne dėl Sruogos aš negrįžau rudenį, net nežinau kodėl, gal išsigandau darbų apimties ir panašiai. Kaip visada. Tad, kaip jau sakiau anksčiau, po to su lietuviais užraukiau, atsirado labai daug gerų užsienio autorių, tad veltis į nacionalinę lygą, nemačiau prasmės. Girdėdavau per ryšio priemones, kad yra Ivanauskaitė, paskui, kad jos jau nėra, kad yra Erlickas, Parulskis, Ivaškevičius, Malūkas, Juozaitis, žinojau, kad vis dar yra Kanovičius, Granauskas (jau nėra), bet susidurti neakivaizdžiai man teko tik su kai kuriais iš jų, pvz.: Juozaitį, Granauską esu skaitęs Metų žurnaluose, kuriuose būdavo išspausdinti mano opusai, tad tuo pačiu užgriebdavau ir konkurentus, palyginimui, bet tai būdavo apsakymai, tad rimtai su jais susipažinti neteko. Ivaškevičiaus kažkokios pjesės atkarpą mačiau per televiziją. Aišku, kažkada tolimoje jaunystėje žavėjausi Altoriais, nekenčiau Šimonių, imponavo Janonis, vis dar svajoju kada nors perskaityti Metus (ne žurnalą). Ir gal Šilelį.

Bet taip gavosi, kad įsiterpė Parulskis. Na ir gerai. Gerai, ta prasme, kad nebuvo nuobodi knyga, o dar geriau, kad greičiausiai vėl grįšiu prie užsienio autorių. Ir tai nėra perskaitytos knygos minusas. Greičiau gal pliusas. Daugiau ieškoti šiose platumose neverta, perskaityta, kas yra geriausia, galima grįžti į įprastas lankas.

Taigi, iš pradžių buvo nesunku: užėjau į prekybos centrą, tada į knygyną, po to prie nukainuotų knygų lentynos ir deja, Parulskio ten nebuvo. Šnektelėjau su miela pardavėja, ji nuvedė prie kito skyriaus ir rekomendavo būtent šį pavadinimą, nes kiti, atseit, ne romanai, o tik apsakymai. Kadangi apsakymų aš pats prirašiau keturis vežimus ir žinau, kad jie neatspindi autoriaus braižo, tai pirkau romaną, kuris atsiėjo man aštuonis eurus. Nes vieno cento grąžos aš iš principo nepaėmiau. Ir tuo metu atsitiko neregėtas dalykas – mane skubiai prispyrė į tualetą.

Šioje vietoje negaliu susilaikyti nepasakęs pagiriamojo žodžio mūsų revoliucijai, nes vienas iš daugelio jos teiktų privalumų yra tualetų problemos kardinalus išsprendimas visuomenės naudai. Aš dar gerai pamenu tuos baisius laikus, kai organizmui pareikalavus nedelsiant tuštintis, visuomenė puldavo į tikrų tikriausią paniką, nes:

Pirma, viešųjų tualetų beveik nebuvo, o kurie buvo neatitiko elementarios higienos reikalavimų, apie tualetinį popierių išvis nebuvo tuo metu jokių žinių, privalėjai nusipirkti prieš tai laikraštį, aš visuomet turėdavau kuprinėje bent vieną Kauno Tiesą;

Antra, kavinių taip pat buvo dideliausias trūkumas ir prie visų nutįsdavo ilgiausios eilės, dauguma jas naudojo tik kaip nesamus viešuosius tualetus, tokiu būdu apsišikimas kainavo labai brangiai – užsisakydavai karbonadą arba kažką už analogišką kainą.
Nepriklausomybė gi ne tik išsprendė tualetinio popieriaus deficitą, bet ir prikūrė daugybę NEMOKAMŲ tualetų prekybos centruose. Aš tai laikyčiau didesniu privalumu, nei galimybė keliauti po pasaulį, nes tai, kaip ne kaip, kasdienis poreikis.
Taigi, paėmęs Parulskį po pažasčia, aš nuskuodžiau ant šikpuodžio ir pradėjau skaityti. Aišku, uzurpuoti ilgam laikui tokią vietą būtų nevisuomeniška, todėl spėjau perskaityti tik du puslapius, bet ir jų užteko, kad nuspręsčiau perskaityti šį poną iki galo.
Visa tai vyko prieš du mėnesius. Skaitymas užtruko. Ką kaltinti? Autorių? Ne, aš bandau ieškoti pasiteisinimų: pirma, man reikėjo mintinai išmokti du vaidmenis, kuriuos ir suvaidinau spektakliuose, krūva kitų staiga atsiradusių reikalų, dar pridėkim nukritusias ant galvos dvisavaitines atostogas, kada čia skaitysi, festivalis Gaida, po to Iš arti,

antra, romanas neturi vientiso siužeto, kuris tave užgrobtų ir nepaleistų kas bebūtų. Neseniai man taip nutiko su Teroristu, negalėjau atsitraukti.

O trečia, tai čia jau reikia kalbėti apie patį romaną. Tema labai pažįstama. Na, gal ne tema, bet tai kas vaizduojama: girtuoklystė, tarybinė kariuomenė, sistema, draugystė, meilė ir t.t. Man visa tai per daug pažįstama, kad galėčiau nenulipti nuo puslapio. Gerai, kad parašyta nedideliais trumpais skyriais. Nevargina. Perskaitai skyrių ir gali vėl neprisiliesti kelias dienas. Pagalvoti. Suvirškinti. Man tai patinka.

Bet iš esmės, buvo truputį arba labai liūdna, kad, deja, ir man teko pragyventi tą suknistą laiko tarpą, net ne trijų sekundžių, kur kas ilgiau toje sistemoje, ir todėl knyga mane ne žavėjo, o teikė apmaudą – na ir kam man visa tai skaityti, juk aš visa tai žinau, kam man tai prisiminti.

Iš tikrųjų, nežinau, kaip visai mano kartai, galiu kalbėti tik už save, man neįdomi ta tarybinė tikrovė, kurioje aš užaugau, aš ją gal ir prisimenu, bet nei poetizuoju, nei smerkiu ar aprašinėju. Regis, nesu parašęs jokio teksto apie tą laikmetį, pataisykit, jei klystu, o galėčiau, juk esu gyvas tos epochos liudininkas, bet kažkodėl visai netraukia. Galima būtų įtarti, kad aš kažką prisidirbau tuo metu, bet ne, buvau, kaip ir dabar esu, nežymus tos aplinkos sraigtelis. Nulis. Niekas.

Taigi, knyga vertė prisiminti, ko prisiminti tikrai nesinorėjo. Kad ir tą besaikį gėrimą, kuris, ačiū Dievui, negalutinai sugriovė mano gyvenimą. Apskritai, gėrimo kultas šioje knygoje man imponavo daug mažiau, nei Bukovskio tekstuose. Negaliu pasakyti to priežasties. Bukovskis gal sugebėjo arba stengėsi tai pateikti žaismingiau, ne taip atstumiančiai kaip lietuvis, o tai man irgi skaudžiai mušė per kepenis.

Patiko Sąjūdžio atėjimas Parulskio knygoje. Gal labiausiai būtent tai. Aš irgi nesu bandos žmogus, todėl irgi keistai jaučiausi gal dviejuose mintinguose, į kuriuos jaučiau pareigą nueiti. Pamenu, mane slėgė būtinybė su visais šaukti Lietuva, jaučiau, kad prarandu tapatybę, kad tampu beformis minios atomas, nors tada iš tiesų labai mylėjau Lietuvą ne taip, kaip dabar, bet susiklijuoti su ta mase man nepažįstamų žmonių, nežinant nei jų vardų, nei gyvenimo istorijų, man buvo nepakeliama, todėl nustojau lašėti į tą tautinę masę, stebėjau viską per tv ekraną.

Apskritai imant, aš tokios knygos neparašyčiau, su įvairiais pamąstymais, paklajojimais, pafilosofavimais ir taip toliau. Man toli iki šito lygio ir tai yra gerai. Gerai Parulskiui. Mažiau konkurentų. Gerai man. Galiu patinginiauti.

Beje, beskaitant nepaleido mintis, kad be manęs, mano kartos žmonių nelabai kas skaitys šią knygą, nes jaunuolis, nemokantis rusų kalbos, beveik pusės teksto nesupras. Ir tai yra svarbiausias šios knygos minusas. Daugiau nematau.
2018-03-10
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2004
Puslapių: 220
Kodas: ISBN 9955-584-34-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą