Knygos
Romanai (1918)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (907)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Trys sekundės dangaus

Trys sekundės dangaus Sigito Parulskio romanas yra mažų mažiausiai dvikalbis. Pirmiausia tuo atžvilgiu, kad jame aktyviai byloja dvi natūralios kalbos: didžioji teksto dalis yra lietuviška, mažesnė – rusiška, o jas organiškai sujungia rusiškos kilmės (ar bent jau patyrę rusų kalbos muštrą) barbarizmai (žargonizmai): graždankė, dembelis, disbatas, vzliotka, učebkė... Tad šiuo požiūriu Parulskio kūrinys mus bloškia atgal, į, tarkim, aštuonioliktąjį amžių, į, sakykim, Donelaičio laikus, kai dvikalbio (trikalbio) tipo lietuvių literatūra nebuvo jokia čiudnybė, nes kitokios iš viso nebuvo. Nėra ji, tiesą sakant, prapuolusi ir dabar, tik: a) ji randasi iš lietuvių kalbos nemokėjimo, b) dvikalbystė joje reiškiasi ne svetimos leksikos, o svetimos sintaksės vartojimu, todėl ji yra (matyt, iš sarmatos) užsimaskavusi, t. y. apsimetusi vienkalbe, lietuviška. Todėl gal ją geriau ir vadinti ne literatūra, o kokia semiliteratūra ar paraliteratūra. Juolab kad ji neturi pagrindinės tekstą literatūra paverčiančios savybės – stiliaus. O Parulskis, deja, turi stilių. Negana to: kalbamuoju atveju būtent dvikalbystė yra viena tą stilių maitinančių krūtų. Ir kaip neateina į galvą kaip nors raukytis skaitant dvikalbį (anglišką ir rusišką) Anthony Burgesso "Prisukamą apelsiną", taip lygiai negali ateiti į tą pačią galvą noras išdarinėti atgrasias grimasas dėl Parulskio romano bilingvistiškumo. "O be stiliaus, be stiliaus, ar dar ką duoda tie begėdiški rusicizmai?" – girdžiu, kaip mygia mane koks nors nuožmus puristas. "Jei stilius yra, tai nieko jau daugiau ir nereikia, pusgalvi", – atsakau aš jam, taip sakant, šiurkščiai. Bet paskui vis dėlto priduriu. Ką priduriu? Dieve, nagi kad Parulskio stilius nekybo ore; kad per jį prisistato būtis arba tikrovė; ir kad ta (šiuo atveju – gerokai specifinė) tikrovė, išversta tik į vieną natūralią kalbą, netektų visų savo faktūrų ir reljefų; pamėginkite grynai lietuviškai suredaguoti Donelaitį...

Tad stilius gyvas kalba, o kalba gyva stiliumi. Jeigu išeina stilius – daryk su kalba ką nori. Bet stilius gyvas ne vien ja. Antroji jį maitinanti krūtis – pasaulėžiūra, pasaulėjauta, pasaulėvoka. Prieš metus, rašydamas apie "Nuogus drabužius", diagnozavau (o šiemet tą diagnozę patvirtino ir daktaras Jakimavičius), kad Parulskis pasaulį vokia mitiškai. Tai galima būtų smulkiau paaiškinti šitaip: autorius ir naudojasi mitais kaip statybine medžiaga, ir struktūrina savo tekstą (pastatą) pasitelkęs mito principus. Bet bene labiausiai skaitantįjį "Tris sekundes dangaus" maloniai svaigindamas išmuša iš vėžių toks dalykas: čia sąveikauja bent kelios mitologijos. Tad jei mitą laikysime tam tikra kalba, vėl teks pripažinti Parulskio teksto multilingvistiškumą. Aš suskaičiavau tų mitologijų net penkias: antikinę graikiškąją, krikščioniškąją, kariuomenės, kalėjimo (pastarosios dvi, kad norite, gali būti laikomos viena) ir vyrų... Jeigu būsime kokio Lévi-Strausso mokiniai ir mitas mums labiausiai rūpės kaip struktūra, pamatysime, kad visos tos mitologijos daugmaž sutampa: yra herojus; jo (ir apskritai) padėtis šūdina; jis turi atlikti žygius (t. y. įveikti išbandymus); jeigu juos atlieka – yra gausiai apdovanojamas įvairiomis malonėmis (kartais net gauna kokio nediduko dievo rangą). Tačiau jeigu blokuosimės su, tarkim, Frazeriu ir žiūrėsime į mitus kaip į pasakojimus apie konkrečius herojus ir konkrečius įvykius konkrečiose vietose (nors ir nelabai konkrečiais laikais), pamatysime, kad tiek penkios išvardytosios mitologijos, tiek jas sudarantys mitai gerokai skiriasi. Imkime (čia jau grįžtame prie Parulskio romano) Rojaus įvaizdį. Antikoje (graikų) – tai, tipo, Parnasas, kuriame maukia nektarą dievai padedami vieno kito buv. mitų herojaus; krikščionybėje – aukso dangus, kur sielos, jausdamos nepaprastą palaimą, nieko nevalgydamos ir negerdamos, amžinai garbina Dievą; kariuomenėje (kalėjime) ir vyrijoje... Ką aš čia dabar perrašinėsiu Parulskį! Susipažinkite su pastarųjų trijų mitologijų Rojaus įvaizdžiu atsivertę 152 romano puslapį ir perskaitę kursyvu surinktas eilutes, prasidedančias žodžiais "pust’ prisnitsia"...

Romano pasakotojas irgi yra mitinis herojus. Ir jo situacija nuo pat pradžių šūdina. Ir jis turi įveikti išbandymus. Vienus jų jis įveikia ir Rojaus nusipelno: "Mes vorele einame TU-134 trapo link, einame prasilenkdami su iš Sąjungos atskridusiais duchais, kvepiančiais naujais bušlatais ir gurgždančių batų oda, mes jiems metame savo kelnių diržus, viešaities, duchi, my jiedim jebat’ vašych bab [...]" Tačiau kitų išbandymų jam (t. y. romano pasakotojui ir penkių mitologijų herojui) įveikti nelemta: jam nelemta įveikti išbandymo meile... Arba dar tiksliau būtų šitaip: meilei nelemta įveikti išbandymo romano herojumi. Tad, kad ir kaip juokingai tai skambėtų, jei jau manęs kas prisispyręs klaus, apie ką šis kūrinys, aš atsakysiu: apie meilę. Ir apie vienatvę, žinoma. Nes šioji yra anosios reversas. Ir apie kančią, aišku. Niekur nesidėsi: kančia yra viena svarbiausių šio veikalo temų. Beje, čia, žinokite, glūdi ir vienas reikšmingiausių romano dalykų: laimėti viename mite, bet pralaimėti kitame... Unhappy happy end...

Romane apstu erotikos. Kareiviai be perstojo pliauškia apie sekso nuotykius. Pasakotojas, pasirodo, turi susidaręs (nesvarbu, kad romano gale) įvairiaip išdulkintų moteriškių katalogą. Tai, ką lotynai vadina vagina, kariuomenės (kalėjimo) ir vyrų mituose užima daugmaž dievo vietą. Erotine akimi regimi įvairūs pasaulio daiktai ir reiškiniai, pavyzdžiui, didžiulis dryžuotas šlagbaumas, kurį kilnoja apydailė VDR vokietė. Bet visa šita erotika, atsidūrus tarp minėtų mitologijų apmatų ir ataudų, t. y. jų įtampų lauke, virsta kažkuo visai kitu, nei būtų galima tikėtis; kažkuo, kas tolina ir tolina ją nuo pornografijos, prie kurios vis artinasi ir artinasi prastų romanų erotika. Sakyčiau: Parulskio erotika, pučiant mitologiniams vėjams, egzistenciškėja. Lygiai kaip ir jo žodinės nešvankybės, kitų dar vadinamos keiksmažodžiais: romano audinyje jos tampa savotiškais egzistenciniais frazeologizmais. Be abejo, vienas patraukliausių knygos erotinių pasažų yra pasakojimas apie parašiutus, apie tas didžiules šilkines krūtis, galbūt išsiskleisiančias dangaus mėlynėje, kurios, žinoma, turi būti puoselėjamos: "Mes mylime savo parašiutus, D-5, juos mes aistringai glamonėjame, pasitiesę metro pločio ir dvidešimt penkių metrų ilgio brezentinius "stalus", jie mums yra svarbiau už mylimąsias, nes kai išduoda mylimoji, gyventi galima, kad ir mėšlinai jautiesi, vis dėlto kentėti įmanoma, jeigu apleidžia parašiutas – nelieka nieko, net galimybės prisilakti". Čia jau nuo erotikos egzistencinimo einama net ligi jos metafizinimo, nes juk parašiutas – metafizinis reiškinys par excellence: jis išsiskleidžia tik danguje.

Žinoma, Parulskis, kaip ir kiti geri menininkai, yra šilkverpis: jis šlamščia tikrovės lapus, bet "iššika" meno šilką. Tačiau čia pat tenka atkreipti dėmesį į dvi svarbias smulkmenas. Pirmoji: Parulskio maistas yra anaiptol ne "šilkmedžio lapai", o daug daug šiurkštesnė medžiaga (didžioji jos dalis – sovietarmiečio desantininko kasdienybė ir godos). Tad kai kam, patyrus apie medžiagą, iš kurios jis pagamintas, gali jau nebesinorėti ir šilko. Antroji: autoriaus "išleidžiamas" šilkas nėra bespalvis ir bevaizdis: jame jau gatavai puikuojasi įžūlūs, nors ir stilizuoti anosios realybės atvaizdai. Todėl šiuo požiūriu Parulskį galėtume pavadinti ne tik šilkverpiu, bet ir šilkografu. (Tik jau nepagalvokite, dėl Dievo meilės, kad aš nežinau, kas yra šilkografija. Bet dėl stiliaus, gerbiamieji, galima iškreipti ne tiktai kalbą, bet ir faktus.) Tačiau skaitytojo čia vėl tyko bėda: jis per savo patiklumą gali nepastebėti, kad tai ne triedžiančių kareivių subinės, o tik jų stilizuoti "atspaudai ant šilko". Ir tuomet romanas jam kvepės nemaloniai. Tad, visai jos lyg ir nekeldamas, Parulskio kūrinys kelte iškelia skaitytojo problemą: ką tu manyje įskaitysi, skaitytojau, – keiksmažodžius ir nešvankias istorijas ar mitišką pasakojimą apie būties sandarą ir žmogaus klajones joje; klajones, inspiruotas vienatvės, meilės ir ilgesio. Kitaip tariant: ar tu, hypocrite lecteur, Parulskio valia irgi paverstas mito herojumi, įveiksi išmėginimą šiuo romanu?

Beje, galėčiau lažintis, kad "teisingiau" romaną perskaitys jaunimas. Mat apie nepasitikėjimą ir net pasidygėjimą juo tėra tekę patirti tik iš tėvų pusės.
Alfonsas Andriuškevičius
2003-02-06
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Puslapių: 215
Kodas: ISBN 9955-429-89-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-20 13:14
Ignotas
Mano nuomone ismetete, jo? Cenzura. Supratau. Ir cia S.Parulskio chebryte pasinasis:)
Klausykite, ideja: surinkite visas recenzijas apie SP ir isleiskite atskiru romanu. Ir dar nepamirskite Kulturos ministerijos paramos paprasyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-06 14:15
grazhios_kojnes
nu ypatinai todel jie jo straipsnius ir spausdina:).. beje, jei dazhniau pasidomejus tai ir shiaures atenai tokiu nuostabybiu prispausdina, kaipo R>Ozolo straipsniu, J.Mikelinsko ir t.t.  visishku sapalioniu, imho. O ka tamsta priesh parulski turit?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-04 13:33
Maumaz
Kur tau bekiaušis literatūrmenis neužvažiuos ant "Šiaurės atėnų". Gėda!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-02-28 15:59
grazhios_kojnes
a chia tipo tingejo recenzija rashyt :)..  nieko nieko :))i gera.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą