Knygos
Romanai (1925)
Poezija (616)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Trys sekundės dangaus

Trys sekundės dangaus Tai tam tikras literatūros įvykis, turintis gal ir manifestinį pobūdį. Tai naujoviškas ir jau nebe saugioje "atlantidoje" tariamas "aš nevedu tautos". Tai narsus išsitarimas apie šiuolaikinį atitolinimą nuo šiuolaikinės realybės. Kūrėjo atitolimas? Ne visai, tai žmogaus kūrėjo in corpore atitolimas nuo realybės.

Žmogus jai sako "ne", bet ne todėl, kad turi kažkokį emocinį santykį, yra jos apviltas ar, atvirkščiai, nori jai įkvėpti gyvastį ar atrasti santykį. Priešingai, santykio su tikrove nebuvimas - tai romano ašis. Santykio nėra, nes jis neužsimezgęs, nežinia, kada jis pertrauktas ir ar jis apskritai buvo. Santykio su realybe, tiek "tikra", tiek "virtualia", nebuvimas - tai meditatyvinė ašis romane. Gal čia ir kreiptinas dėmesys: mūsų procesai gal kiek vėluoja, bet gal su Sigitu Parulskiu mes susilaukiame specifinio lietuviško egzistencializmo atmainos? Tiesa, šis egzistencializmas depolitizuotas, - nei dešinys, nei kairys, nei centristinis. Jis apskritai atsisakantis bet kokio angažuotumo. Net ekstremaliose situacijose atsisakantis angažuotumo.

Atsisakoma revoliucinio šišo, tautiškumo stereotipų (ir neieškant, beje, pakaitalo tiems stereotipams). Žmogiškumas, nuogas žmogiškumas, įkištas į žiaurias reples, laužtas ir neperlaužtas, tačiau išsunkti visi jei ne gyvybės, tai sielos syvai. Paveikslas toks.

Revoliucija, mūsų sąmonėje ir žiniasklaidoje "aksominė", "dainuojant", čia įvardijama be stereotipų, laisvo nesukaustyto žmogaus požiūriu, nesukaustyto nei tautos, nei moralės - visa tai sutartiniai dalykai, kintantys postmoderne ar, jeigu norime, niekiniai. Tai tikra laisvė, kuri apolitiška ir dėl to reginti galbūt daugiau nei standartizuotas, stereotipais apsigaubęs ir jų gelbstimas žvilgsnis:

"Revoliucinės minios dievai - politikai, poetai, kunigai. Sausio tryliktosios naktį jų triumfas pasiekia apogėjų - mirtis patvirtinta, ji jau nebe abstraktus geismo objektas romantiškose įkapėse; ji įgauna aukų kūnus: sutraiškytus tankų vikšrais, suvarpytus kulkomis, dainuojanti, ašarojanti mergaitė Revoliucija galutinai praranda nekaltybę ir virsta rūsčia boba kruvinomis šlaunimis.

Mirties kvapas svaigina visus, labiausiai Bažnyčią. Kantriai laukusi savo valandos, dabar ji - vėl pilnateisė spektaklio dalyvė, jos apdulkėjusios dekoracijos vėl sušvinta ryškiausiomis spalvomis, ji susigrąžino svarbiausią sąjungininką, Revoliucijos dėka ji vėl atgavo mirtį, o per mirtį - tikėjimą, kad ji reikalinga, kad ji reikšminga, kad be jos palaiminimo aukos nebūtų tokios prasmingos ir didvyriškumas neįgautų transcendentinės perspektyvos, metafizinių gilumų" (p. 199-200).

Daugelis gali stotis piestu, bet tai barokiška, graži tiesa. Tiesos kruvinos, Bažnyčia ir mirtis papildo viena kitą mirties šokyje, tai savita estetika, tačiau jokios moralės ar vertybinių dėmenų. Verčiau, beje, jų ir neieškotume, nes greičiau atrastume paneigtas vertybes ir gal ne paneigtas, o kita prasme - atmestas, paliktas nuošalyje, nepakeltas nuo kelio visiškai abejingai. Tai ne poza, visas romanas tą tvirtina. Visas romanas veda į šitokią apoteozę. Revoliucijos nuvainikavimą abejingumu.

Tai kartos romanas, remarkiškai įskeliantis dar vienos kartos žymę. Vyriško mąstymo ir vyriškų patirčių romanas. Karta - tie, kurie artėja prie keturiasdešimties, požymis - paskutiniai dar tarnavę sovietinėje armijoje. Ar tai būtina žymė? Galima visaip atsakyti, bet mano asmenine nuomone - būtina; pats pažįstu šitą sovietinę "gyvenimo mokyklą". Vyras sovietinėje sistemoje formuodavosi iš dviejų ekstremalių patirčių - kalėjimo arba sovietinės armijos. Šiandien tas ekstremalumas liko kalėjime, kadangi lietuviškos kariuomenės nė iš tolo nepriskirčiau egzistencinei patirčiai, gal rasčiau dar vieną struktūrą - mafiją. Sovietinė armija prilygo kalėjimui, kuris, kaip ir egzistencinė patirtis mafijoje, pastato prieš taisykles, kurių laikymasis reiškia ne tik hierarchinį kilimą, bet ir ilgą buvimą apačioje. Ir tai ekstremalybės iššūkis asmenybei - ji traukiasi iki tam tikros ribos, už kurios jau nieko nebėra. Šita ekstremalybė labai arti mirčių, absurdo, žiaurumų ir tai, kad iki šiandien ta sovietinė armija gyvena mūsų patirtyse, leidžia šitai "seržanto Pipperio kartai" atpažinti vienas kitą.

"Zdorova bratan, v kakom polku služiš" (p. 197) - vis dar gali pasakyti herojus, dar šviežiai buvęs desantininkas, tokiam pat sovietiniam desantininkui, su automatu įsiveržiančiam į Spaudos rūmus 1990-aisiais. Abu dar tokie patys, nors ir barikadų pusės skirtingos. Šitas atpažinimas veikia užtikrintai, tai skirtingų luomų, sluoksnių atsipažinimo ženklai, ekstremalios patirties patvirtintas inkliuzas kasdienybėje. Ar leidžiantis ją ištverti, ją taisyti? Ne, tai būtų moralizavimas. Šita karta išsiurbta, ne tik šio gyvenamojo laiko. Ir praėjusio - tai pat. Šita karta - gimę maždaug 1963-1970 metais, šiandien einanti į egzistencijos vidurį, šiandien užsiimanti pozicijas būsimoms įtakoms ir buvimui centre. Šita karta eina iš paskos nūdienai, siūbuodama dembelio žingsniu; jos akys tuščios ir su šita karta reikia atsargiai. Ji gali sumindyti ne iš blogų norų, tiesiog jie eina paskutiniai, kaip Stepheno Kingo laiko graužikai, lengoljerai, jie uždaro epochą, už jų tik nebūtis.

Žinoma, perdedu, idant būtų įspūdingiau. Už jų eina jaunesnė karta (kuri yra dar siaubingesnė, nes jos žmogiškumo niekas neišmėgino), bet perdėjimas - tai ne apgavystė. Manifestinio kartos romano užmačių S. Parulskio "Trys sekundės dangaus" neturi, tačiau jis savaime darosi toks bendrame literatūriniame kontekste. Karta ir žmonės, kurie gali pasirašyti po herojaus išsitarimu: "Pakanka tik atsimerkti, pakanka vos kelių akimirkų, gal net nereikia trijų sekundžių, kad pasibjaurėtum pasauliu" (p. 14). Bet tai ne sartriškas šleikštulys. Atstumas, nedalyvavimo čia ir dabar įspūdis. Pasaulis atstumiantis, bet šita karta nieko nemato ir už jo. "Sykį jau buvau numiręs, ir tai man nepatiko" (p. 20), sako herojus. Viskas išsicentravę ir viduje, šitoje pasaulio pusėje. Vertybės čia postmoderno vertybės, vadinasi, jų nėra ar jos gali būti bet kokios.

"Kuo įžūliau meluoji, tuo akivaizdesnė tampa tavo teisė ginti savo melą, kaip ir kokią nors vertybę pasaulyje, praradusiame hierarchiją" (p. 85). Žinoma, galima iš šalies, jau interpretuojant kapstytis po tas vertybes ir vis vien atkrapštyti kažką - tik jau specialiu minų ieškikliu apsiginklavus. Herojui gal pati egzistencija savo beprasmiškumu yra vertybė, gal vertybė yra meilė, bet meilė turi tą malonią vertybės savybę - tik kai jos nėra, kai ji pertrūksta, tada ji suvokiama kaip vertybė. Moterys yra (abejotina) vertybė šiame pasaulyje, bet fiziologinė vertybė, nes meilės nėra. Jos negali būti, nes pasaulis, kuris čia gyvena, atsilieka. Šauniai apibrėžta "Laiko dantų" savimonė herojaus frazėje: "Nesvarbu, aš blogiausias pasaulio katalikas, gal bent taip galėsiu pateisinti savo atsilikimą nuo tikrovės trimis sekundėmis, kurių reikia, kurių taip trūksta, kad išsiskleistų sielos kupolas" (p. 32-33). Kelios sekundės, kurių trūksta pasivyti laiką, išmeta į amžinybės prieangį, bet ne į amžinybę, o į egzistencinį tarpą, nuolat skiriantį ir nuo tikrovės, ir nuo vizijų galimybės. Amžinas tarpsnis, fiksuojamas nuolatos: "truputį pritrūko, galbūt tik trijų sekundžių, visos durys dingo, liko tik tarpas tarp vizijos ir tikrovės, tarp žmogaus ir vyro, tarp dangaus ir sielos kupolo, kuris velkasi žeme, nušluodamas smėliu klampojančio angelo su arklio kanopomis pėdsakus" (p. 205).

Galbūt perdėtai įsikabinta į tą tarpsnio įspūdį, bet jeigu tai yra herojaus gyvenimo akiplotas, egzistencinė būklė, tuštumo išgyvenimas, tai tas yra ne kas kita nei budizmas, - nes norisi vis vien įdėti tuštumą į atpažįstamą dėžutę. Tai ne egzistencialistų išgyvenimas, tai kažkas panašaus į tautišką lietuvišką budizmą ar zenbudizmą, pažadintą būtent armijos (ekstremalybės potyrio) smūgio. Galima šitą knygą skaityti kaip kančios piligrimo išpažintį ar veikiau tarpsnio, "apsaugančio tarpsnio" užtikimą, šitas angeliškas būvis ne amžinybėje, bet ir ne dabartyje, atsilikimas ir gyvenimas tarpsnyje, laiko kiaukute, - savisaugos kiautas, kupolas. Galima įskaityti visiškai budistinį keturių armijos tiesų atvėrimą (p. 149 ir t.t.) - yra kančia, kuri privalo būti išgyventa, atpažinta ir įveikta angelišku-dembelišku būviu, ir šita angeliška būklė, dembelio būklė, išmeta herojų į angelišką tuštumą, kurioje zenbudistai medituoja nieką ir skraido ar braido angelai su kanopomis. Pasirinkimas laisvas, bet ta tuštuma, kuri deklaruojama romane, yra ne herojaus poza, o tikra metafizinė būklė. O angelai yra baisūs - Raineris Maria Rilke ir angelologijos asas Jorge Luisas Borgesas tą teigia nedvejodami, jie uždari krištolinėse sferose ir svetimi patys sau. Jų susvetimėjimas maksimalus ir jų susvetimėjimas tarp žemės ir dangaus padaro galimą ir tokią žmogiškojo angeliškumo būklę - susvetimėjimą ne tik nuo laiko ir nuo žemės, bet ir nuo amžinybės. Angeliškumo modelis žemėje nepilnas, bet kas žemėje yra pilna, nebent tuštuma arba niekis?

Tad jeigu norėtume įvardyti parulskiško egzistencializmo rūšį, galime sugalvoti kad ir tokį pavadinimą - niekio egzistencializmas. Ne absurdo, ne humanistinio, ne dešiniojo, ne kairiojo, pabrėžtinai neangažuoto. Ir šitas neangažuotumas tikriausiai slepia vieną budistinę tiesą - nepamilk ir nekentėsi. Neprisirišk prie praeinamybės - ji praeina. Prisirišdamas prie praeinančių dalykų, prisiriši prie neišvengiamos kančios, juk taip, Marija? Moteris, herojaus mylimoji Marija, kuri nepasiekta, tarp kurios ir tarp herojaus susiformavęs tarpsnis išplečiamas ir į visą egzistenciją bei būtį. Fundamentalus vyro aktas - egocentriškas savęs ir pasaulio sutapdinimas, natūralus ir senas kaip pati sąmonė.

Ir abejingumas - tai būtinoji gintis.

Gintaras Beresnevičius
2003-05-01
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Puslapių: 215
Kodas: ISBN 9955-429-89-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą