Knygos
Romanai (1918)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (907)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 49 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Trys sekundės dangaus

Trys sekundės dangaus Kiekvienas save gerbiantis rašytojas puoselėja slaptą svajonę parašyti romaną. Net tie, kurie su žanru nėra rimtai susigrūmę, gudraudami rašo eilių romanus, esė ar novelių rinkinį taip pat gali pavadinti romanu. Pačiam žanrui dabar jau nei šilta, nei šalta, nes šis laikas ištrynė jo apribus, klasikinio romano kanonai ir taisyklės tapo nebeprivalomomis senienomis, su kuriomis gali pakoketuoti, o gali ir visiškai nekreipti į jas dėmesio. Tačiau vis dėlto yra kaži kas likę, kas romaną daro romanu, kas jį skiria nuo poemos ar dramos. Man regis, tai lemia mažiausiai du dalykai – pasakotojas ir kalba. Pasakojimo siužetas, laiko ir erdvės sutvarkymas gal kiek dar turi reikšmės detektyvo žanrui, tik jau ne romanui. Marcelis Proustas, James`as Joyce`as ir kiti srauto romano pirmeiviai susitelkė į subjektyvųjį asmens sąmonės klodą ir romano laiką paleido tekėti ne pagal fizikos linijinius dėsnius – iš praeities per dabartį į ateitį, o tokia įvykių grandine, kokia kartais rikiuojasi prieš užmiegant ar prieš nubundant.

Sigito Parulskio romano pradinė situacija ir yra tokia. Personažas (pasakotojas) nubunda, draskomas pagirių negalios, ne pačioje maloniausioje kurortinio miestelio įstaigoje (panašu, kad blaivykloje, nors tas žodis neminimas). Suprantama, jis neprisimena, kaip čia pateko, ir karštligiškai mėgina atkurti kažkokią įvykių seką, kuri leistų susivokti, kas atsitiko ir kodėl. Jis ne tiek stengiasi prisiminti vakarykštę dieną, kiek nerdamas į asociacijų bei prisiminimų erdvę mėgina dėlioti mozaiką, kuri jam pačiam galėtų paliudyti asmenybės vientisumą ar bent jau suteikti jo iliuziją. Situacija labai dėkinga, leidžianti pasakotojui atsisakyti linijinio naratyviškumo, tačiau ir skausminga, nes tarp atskirų atminties fragmentų trūkinėja ir pleišėja priežastingumo ryšiai, neleidžiantys atrasti pasakotojo ir personažo dermę. Psichiatras tai pavadintų asmenybės susidvejinimu. Šiek tiek mistifikuodamas autorius ketvirtame viršelyje taip apibrėžia šią situaciją: "Šio teksto pasakotojas pasielgė mažų mažiausiai negarbingai. Mano geranoriškai pasiūlytą pagalbą – patirtį, temas, įvaizdžius, pastabas – jis panaudojo taip, kad dabar galiu jas pavadinti pavogtomis. Maža to – jis žvelgia į mane nepatikliai, atsainiai, netgi su vos juntamu pasidygėjimu, tarsi manęs čia apskritai neturėtų būti." Taigi į šią bylą įtraukiamas dar ir autorius – reikalai tampa ne juokais painūs. Pasakotojas, pasakojęs pirmuoju asmeniu, staiga romano pabaigoje prabyla trečiuoju (gerai žinomas džoisiškas triukas), ir pakimba daugybė retorinių klausimų – kas yra gyvenimas, o kas fikcija, kodėl jie nesutampa, koks vieno ir kito vaidmuo?

"Jis jau pyksta ir niekina mane, jis jau įsiutęs, bet kuo labiau jis siunta, tuo labiau aš darausi jausmingas ir plepus, kuo labiau jis vyras, tuo labiau aš žmogus. Žmogus – sentimentalus padaras.

(...) Man neaišku, į kokią sistemą perkelti savo gyvenimą, kad galėtum jį prisiminti neiškreiptą, nesusikurtą dabar, o būtent tokį, koks jis ir vyko kažkada. Nuotraukos, dienoraščiai, datos, kino kronikos – visa tai jau kūrybos produktai, kuriuos vartodamas susiduri su sukurto savo gyvenimo vaizdiniais, negana to, juos vartodamas tu dar sykį interpretuoji, vadinasi, sukuri dar vieną papildomą prasmę" (p. 214).

Makabriškas subyrėjimas – vienas pasakotojas mėgina sukurti vientiso gyvenimo vaizdą, kitas priešinasi, nes jo siekiamybė – pats autentiškas, nesumeluotas gyvenimas, ateinantis iš to, kas patirta, o ne sukurta. Autorius sako, kad tarp tų dviejų realybių yra tik trys sekundės, tačiau ta riba beveik neįveikiama, nesuskaičiuojama, nes romane tampa metafora, žyminčia daugybę sunkiai nusakomų priešpriešų – net tarpą tarp gyvenimo ir mirties, kai šoki iš parašiuto ir skaičiuoji iki trijų, kol amžinybę trunkančio intervalo pakrašty išgirsti šilkinio skliauto pokštelėjimą.

Grįžkime dabar vėl prie vieno iš pasakotojų, to, kurį romano pradžioje suradome išblaivinimo įstaigoje. Jis neria į laiką, kuris (ką mėgintų su pacientu išsiaiškinti kiekvienas padėti norintis psichoterapeutas) iš esmės galėjo turėti įtakos asmenybės formavimuisi ir raidai, tam tikrus lūžio momentus, kai atsiranda ar dingsta gyvenimo motyvacija. Galėtume sakyti, kad pasakotojas pats sau yra ir tas psichoterapeutas. Mėgindamas lyg Krepas tą savo patirtį užrašyti į magnetofono juostelę, jis patiria nesėkmę – nepavyksta, patirtis nepasiduoda taip mechaniškai užrašoma. Tą patirtį galima būtų surašyti temomis: tarnavimas sovietiniame desantininkų dalinyje VDR su visomis brutaliai pikantiškomis istorijomis, būdingomis tai aplinkai, ne visai nusisekusi meilės istorija, grįžus iš kazarminių "tortūrų", atsitiktinės pažintys su "palaido" elgesio moterimis, aprašytos "kataloge", vienatvė medituojant nieko nereiškiantį vandens plotą "jūrą", keli susitikimai su "monstrais, bomžais ar pedikais", na ir dar šis bei tas. Tai tokia fabula, bet kaip jau sakiau, ne fabula kuria romano įtaigą. Fabulų yra milijardai invariantų. Jomis gali pasakyti apie nugyvento laiko kontekstus, kurie gali būti net labai įdomūs, tarkim, kaip kokių nors lagerininkų ar tremtinių memuaruose, tačiau tai ir bus tik paliudijimai apie tai, ko kitiems neteko patirti. Sigito Parulskio romano sugestiją pirmiausia kuria kalba.

Jau seniai, rašydamas apie jo pjesę "P.S. byla O.K.", pastebėjau retą Sigito Parulskio sugebėjimą šnekėti išsyk keliais kalbos kodais, sakralinį sluoksnį supinti su brutaliu kasdieniškosios kalbos, slengo lygmeniu. Dievas nužeminamas, o desantininkas kalba lyg Mozė. Tos dvi kalbos realybės susipina ir kuria netikėtai naują metaforišką teksto semantiką. Veiksmas, vykstantis kasdienybėje, įgauna mitologinę prasmę. Kitaip tariant, tai, kas atsitinka personažui, neatrakinama vien to įvykio prasmės raktu, nes vyksta ir visai kitame metafiziniame kontekste:

"Kristus irgi buvo kareivis, sakau Igoriui. Galbūt net didžiausias visų laikų kovotojas. Ir kai jam ateidavo metas valgyti, jis elgdavosi lygiai taip pat kaip ir mes – kad maisto būtų lygiai tiek, kiek priklauso. (...) Nori pasakyti, šaiposi Igoris, kad Kristus kiekvieną rytą gaudavo trisdešimt penkis gramus sviesto kaip mes?" (p.119) Svarbiausia, kad šių dviejų scholastų desantininkų ginčas vyksta šimtinės "šikančių savo dizinteriją" subinių fone. Na, peralkę desantininkai apsinuodijo laukinėmis slyvomis ir šika į savo pačių iškastą tranšėją – būta čia ko, tačiau koks nors M. Bachtinas pasakytų – lygiai taip ir F. Rabelais kūrė groteską bei mitą, kai naratorius sugeba subinę jungti su sakraliais dalykais. Vulgarybės, keiksmai S. Parulskio romane stovi greta Šventraščio ar Antikos mitų citatų bei amžinų siužetų. Visiems, net kalbos nekaltybės sergėtojams, labai patariu paskaityti, kad nebekiltų noras konservuoti pagrindinį realybės šaltinį – kalbą.

Kitas dalykas, kad gera romano kalba visados suteikia skaitančiajam intelektualinį skaitymo malonumą. Gaila, tas malonumas buvo intensyvus, bet trumpas, nes romanas tikrai ne pats ilgiausias. Bet kad jau geras, tai tikrai.

Liudvikas Jakimavičius
2003-05-01
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Puslapių: 215
Kodas: ISBN 9955-429-89-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-21 20:36
Rūta Grincevičiūtė
man tik nepatiko tai, kad jis tiek daug ir taip nuoširdžiai keikėsi, tčiau tai suteikia šiam kūryniui šiokio tokio subtilumo ir orginalumo.
man šis kūrynys kai kuriose vietose buvo panašus į B.Sruogos romaną "Dievų miškas" dėl to, kad daug sarkastiško požiūrio į viską buvo.
O šiaip knyga tikrai gan įdomi, netgi gal labai įdomi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą