Trys sekundės dangaus

Na****, bl***, kaip dėdė Sigitas praturtino mano keiksmažodyną, - perskaitęs “Tris sekundes dangaus”, pasijaučiau kaip koks desantininkas-intelektualas (jei iš viso toks derinys įmanomas), kotoryj uzhe vsex vashyx bab vyj****.

Leiskite paklausti, o kam tai rūpi, kam rūpi desantininkai, ar verta aprašyt kažkokius kliedesius, poeto bandymas parašyti romaną? - į visus šiuos klausimus ramia sąžine galiu atsakyti neigiamai, nes, manau, kas antras žmogus šitoj sup**toj planetoj turi pakankamai cinizmo, kad galėtų rašyti panašias nesąmones, aišku, būtų mažiau žodžių žaismo, Parulskis moka žaisti žodžiais, ir ne tik, ne tik – ir pasenusiais, besikartojančiais, savo paties sukurtais įvaizdžiais, jau jo esių rinkinyje “Nuogi drabužiai” minimas kažkoks Fazė su savo zal***m etc. Kam kartotis? Kiek pasigilinus į gerb. rašytojo kūrybą, susidaro vaizdas, kad dėdė Sigitas nieko čia nekūrė – tikrovė ir tiek, o tikrovė žudo literatūrą. Nesidomėjau Parulskio biografija, bet, matyt, tikrai kažkur tarnavo žmogus, kad jau šitaip kartojasi, pi****c.

Beje, recenzija neatsitiktinai rašoma naudojant tiek daug kablelių, - čia gi mėginimas atspindėti knygą, kuri, žinoma, skaitosi labai sklandžiai, kaip koks eilėraštis, to paties Parulskio, bet, nemanau, kad Jums patinka sakiniai, užimantys visą puslapį, aišku, čia dar sugebėti reikia, bet kartais tikrai perlenkiama lazda, ku**a, ir dar ta Sausio trylikta, seksas etc. Aprašytas šūdas, aišku, turėtų paskatinti apsivalyti, bet kad knygoje nėra nieko verčiančio susimąstyti, nėra nieko, jokios užuominos, ką reiktų keisti, nėra nieko, ką reiktų aprašyti, nebent Jums patinka kliedesiai, nihilizmas ir žodžių žaismas, kurio čia apstu. Jei taip – pirkit, pasijusite danguje, vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Š...