Trys sekundės dangaus

Dabarties proza - margas raštas. Žvelgiu į ją su išankstine nuostata: ieškoti to, kas vienija, kas bendra. O bendra - talento galia kurti meną, kurio savaiminis, prigimtinis pašaukimas yra palaikyti žmogiškumą žmoguje. Vadinamieji postmodernistai, teigiantys destruktyvų pasaulį, norėtų paneigti tokį meną, bet kažin ar jiems pavyks totaliai užgesinti žmoguje dvasios plastėjimą, viltį atgimti. Kultūra visada išsaugo ir savo pozityvųjį polių, atsvarą, griovimui priešindama tradiciją, tęstinumą ar tiesiog dievišką žmogaus kūrybingumo kibirkštį. Ir mūsų literatūros lauke šiandien užtenka vietos visiems ir visokiems - vyriausios, jauniausios ir viduriniosios kartos autoriams. Tačiau trinties tarp kartų, kaip ir visais laikais, turbūt neįmanoma išvengti. Seniai nepakantūs lengvabūdiškoms jaunųjų išdaigoms, jaučiasi atsakingi, nori apsaugoti juos nuo lemtingų klaidų, kraštutinumų, rūpinasi humanistinių tradicijų išlaikymu, nesutinka su gėrio ir blogio ribų nykimu, vienpusišku ir pernelyg užsitęsusiu kūno kultu, vulgarumu, cinizmu, skatina atsigręžti į dvasinę realybę; jaunieji piktai ironizuoja, šaiposi iš pensininkų pastangų inertiškai dalyvauti kultūros procese, rodyti dar kažkokį anachronišką gyvybingumą. Visai suprantamas jaunesniųjų nenoras klausytis kokio marazmatiko moralizavimo ar "asketiško verkšlenimo" (S.Parulskis). Grubumas, skepticizmas, ne proto, o instinktų akcentavimas, mėšlo ir vėmalų gausa, nešvankybių adoracija yra natūrali reakcija į sentimentalų veblenimą, šiuolaikinio pasaulio tikrove ir jo žmogaus situacija nepagrįstą vertybių sampratą, negyvą idealistinį požiūrį į tautą, valstybę, kultūrą ir istoriją, į mąstymo stagnaciją, kalbos, raiškos pasenusius, dar XIX amžiuje ar sovietmečiu sukurptus štampus.

Ryškiausia pykčio ir nepakantumo grimasa priklauso turbūt S.Parulskiui: "Nieko nėra šlykščiau, kaip vėl tapę madingi, restauruoti pensininkai. Feniksai iš vėmalų" ("Nuogi drabužiai", p. 173). O atrodė, kad niekas nėra tiek prisivėmęs, kiek pats S.Parulskis... Bet tai ne fiziologija, o tik puikaus mūsų eseisto truputį jau pabodusi, nesaikingai vartojama metafora. Jokiai kartai nei literatūros krypčiai nejaučiu analogiško pykčio ar nepakantumo, tuo labiau - talentingajam S.Parulskiui. Nors romane "Trys sekundės dangaus" kartais galima ir suabejoti pasakotojo-herojaus skrandžio sveikata bei pasidygėti fiziologijos hipertrofuotu sureikšminimu, vis dėlto net nedaug išmanančiam apie literatūros kūrinio vertę turėtų būti akivaizdu, jog nei vėmalų, nei ekskrementų gausa, nei prostitučių ar pasimylėjimo draugių ir jų perversijų katalogavimas čia toli gražu nėra esminiai dalykai, svarbūs autoriui patys savaime, skirti tik šokiruoti, papiktinti ar įžeisti tradicinio skonio adeptus. Šlykščiausi rusiški keiksmažodžiai ir kareiviškas žargonas taip pat nėra tik pasigardžiavimui surinkta spalvinga kolekcija; tai neatskiriama vientiso, konceptualaus ir originalaus literatūrinio stiliaus dalis, stiliaus, kuris neįtikėtinai organiškai sulydo raišką ir prasmę, adekvačiai išreikšdamas vaizduojamąjį gyvenimą, lietuvio desantininko patirtį sovietinėje kariuomenėje. Meniškai įtaigiai atvertas sukrečiantis nužmoginimo mechanizmas. Apstulbęs ir priblokštas suvoki, jog toks sušiktas buvo visų mūsų gyvenimas sovietinėje kazarmoje. S.Parulskis tėškė mums jo koncentruotą pavidalą. Pats rašytojas įtikinamu pavyzdžiu pailiustruoja keiksmažodžio virtimą egzistenciniu ženklu, nevilties forma: "Tai ne žodyno skurdas, tai egzistencinė lingvistika - tarpo, tuštumos nusakymas - nachui toks gyvenimas, vadinasi, gyvenimas tarpe, o ne terpėje".

Gal kai kam ir paradoksalus gali pasirodyti teiginys, kad S. Parulskio romanas, taip perpildytas nešvankybių ir sekso, vis dėlto yra subtilios ir kaip reta aukštos filologinės kultūros kūrinys. Stiliaus spalvą lemia storas kultūros ženklų ir vaizdinių klodas, mitinio mąstymo paradigma, plačiausiai išskleistos biblinės aliuzijos, dievoieška. Visa tai suteikia tekstui didelį intelektualinį svorį, daugiareikšmiškumą. Stipriausią įspūdį daro subjekto dvasinės atverties gelmė. Pradėjęs romaną nuo galinio taško - savo kartos pristatymo, jos "veido" šiandien, toliau autorius įkurdina savo herojų - jautrų jaunuolį, humanitarinės kultūros auklėtinį - tokiame fantasmagoriškame erdvėlaikyje, kurį perskrodęs nuo dangaus iki žemės, peršliaužęs, perropojęs, tokios psichinės sandaros, tokios dvasinės struktūros žmogus, rodos, kitoks ir negalėjo pasidaryti. Dvasinė tuštuma, susvetimėjimas, abejingumas veidmainingam pasauliui, netikėjimas ir nepasitikėjimas niekuo - toks absurdo tikrovės išgyvenimas. Kelias į šiandieninę tuštumą ir yra romano siužetas. Jis palieka stulbinantį įspūdį tuo, kaip atskleista dvasiškai ir fiziškai traumuojamo žmogaus siela - kančios ir skausmo, baimės ir pažeminimo bedugnė, neįžvelgiamuose toliuose likusios žmogaus orumo, teisingumo, meilės, jautrumo salos, kurių beviltiškai ilgimasi, nors nebetikima jų buvimu. Skaudumo ir tikrumo kupina knyga.