Knygos
Romanai (1925)
Poezija (616)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Trys sekundės dangaus

Trys sekundės dangaus Kažkada vienas iš daugelių tarybinės armijos "svolačių" suplėšė Sigito Parulskio užrašų knygelę, kurioje buvo šis bei tas iš "gyvenimo pastebėjimų". "Baltų lankų" išleistoje knygoje "Trys sekundės dangaus" rašytojas neakivaizdžiai atkeršijo ne tik visiems, kurie trukdė jo meninei sielai, bet ir visam laikotarpiui, visai pamėklei, į kurios akis turėjo progos po porą metų žiūrėti tarybinės armijos neišvengę jaunuoliai.

Ką reiškia "tarnauti", dar visai neseniai galėjo įsivaizduoti visi piliečiai, kadangi tai lietė pačius artimiausius žmones, kadangi šiurpūs pasakojimai sklido šviesos greičiu, kadangi dar visai neseniai nebuvo elektroninio pašto ir visi rašė begales laiškų, kadangi turbūt kiekvienas Lietuvos gyventojas yra dalyvavęs pažįstamo ar net draugo, žuvusio vienoje iš "berniukų vyriškumo mokyklų", laidotuvių. Jau vien su sovietine armija susijusi knygos tema ją daro savotiškai atgrasią: viskas dar gan gyva ir tobulai šleikštu.
Kad S. Parulskis rašo knygą, galima buvo pastebėti "Šiaurės Atėnuose", iš kurių S. Parulskis kuriam laikui buvo "dingęs". Manau, didelė šį laikraštį skaitančiųjų dalis tiesiog tuo momentu buvo nustojusi jį pirkti, kadangi Parulskio rašiniai užima tą kertelę, dėl kurios visas laikraštis įgauna reikiamą lygį. Naujas jo "išnirimas" po Naujųjų metų tam tikriems "Atėnų" "klientams" buvo per vėlus: neįtarę, kad rašoma knyga, o pamanę, kad rašytojas "pasiplovė", kai kurie šio laikraščio net neužsiprenumeravo.

Per mėnesį spaustuvėje "iškeptas" romanas kaip didžiausia dovana pasiekė ir ištroškusiųjų namus. Tačiau vos perskaičiusi romaną, puoliau laukti naujų rašytojo "sekundžių" ir naujų "skrydžių". Gal dėl to, kad per daug jį idealizuoju, gal dėl to, kad rinktinė "Nuogi drabužiai" nebuvo "savo naujumu" nauja (daug ką teko skaityti anksčiau, bet skaityti Parulskį "viename" - atskiros knygos pavidale - buvo tikra palaima). Gal taip atsitiko ir dėl to, kad Parulskis yra ne romanistas, o mažesnių ir nė kiek ne menkesnių ar mažiau reikšmingų formų dievas. Mąstymu ir koncentracija, lakoniška ir konceptualia kalba jo rašymas "kapoja" per smegenis. Gal jis pradėjo naują romano erą? Jo neįmanoma sulyginti su jokiu romanistu. Koks nors Umberto Eco "Baudolinas" šalia S. Parulskio atrodo kaip sentimentalūs paistalai, "vyniojami" iki begalybės. Taip daug kas rašo romanus, taip daug kas skaito - kad tik skaitytų. Parulskio taip sau prieš miegą nepasiskaitysi: nemalonumus jis sužadina jei ne sąmoningai, tai pasąmoningai.

"Trys sekundės dangaus" nėra autobiografinė išpažintis, bet kad rašytojo biografija sudaro didžiąją kūrinio dalį - faktas. Koks nors Levas Tolstojus "Išpažintyje" bando "išsiaiškinti" savo santykį su Dievu. Ir tai Tolstojui virsta atskiru kūriniu, į kurį pasinėręs gali daug ką ir pats išsiaiškinti. Parulskis - ne snobas, jis niekada nevers skaitytojo į ką nors pasinerti, kuo nors žavėtis ar ką nors teisti. Tačiau čia, kur dominuoja Hado karalystė ir kur šventieji yra tik Marija ir Igoris, kuris prieš galą irgi žūva, pritrūksta daugiau spalvų.

Daug lietuvių vaizduoja, kad jiems daug kas p****i. Taip pat ir Nepriklausomybė. Tai irgi jau pasenusi dainelė. Parulskis to neneigia, bet visaip vizgindamas uodegą bando likti neutralus, o tas neutralumas tiesiog byloja apie vidinio intelekto stygių. Gal jis emociškai ar moksliškai pasikaustęs, tačiau įtariu, kad tai yra elementarios provincinės mokyklos veidrodis. Ačiū Dievui, miesto kultūra pradėjo brėžti savo ribas, o į sostinę plūstantis jaunimėlis, kelerius metus mieste apšilęs, tampa visažiniais ir visa ko teisėjais. Šiame romane labai ryškiai matyti tam tikras socialinis dugnas, kuris, pasirodo, ir suformavo Parulskį kaip rašytoją.

Parulskis visada turėjo šamano savybių, bet reikia turėti bent kiek kuklumo ir pasaulį matuoti iš savo parulskiškos varpinės, o ne iš visažinio bokšto. Tai, kad rašytojas linkęs į apibendrinimus, byloja ir gana smulkus romano suskirstymas į dalis. O kad Parulskis netuščiažodžiauja, o žino, ką sako, teigia šios dalys, dažna kurių baigiasi apibendrinimu, tam tikru "sąskaitų suvedimu". Kažkuria prasme Parulskis panašus į rusų rašytoją Vladimirą Sorokiną, kuris taip pat rašo, rašo, bet būtinai turi ir užbaigti mintį. Jokių daugtaškių, o neduokdie, ir šauktukų.
Pradėjusi gal per daug atvirai (tam išprovokavo pats autorius), norėčiau pasidžiaugti tuo, kas ir toliau vilioja laukti šio autoriaus kūrinių. Parulskis brėžia ryškų kryžių prieš tuos, kurie dar ir dabar sėkmingai kuria sentimentaliąją, neva estetizuotą, vien tik jausmais grįstą kūrybą. Jis drąsiai pasako ir tai, kad keliauti mėgsta tie, kuriems trūksta fantazijos - čia ypač tinka tiems, kurie užsiima kultūriniu turizmu.

Parulskis tiksliai paiso kūrinio "muzikinės" partitūros. Jis vožia, vožia, vožia, vemia, vemia, vemia ir staiga (pavyzdžiui, 29 skyriuje) pasigirsta vargonai: dingsta visi keiksmai, visas įsiūtis - tekstą nors prie širdies dėk. Tačiau, trumpai pasimaudęs šiose permanganato vonelėse, jis vėl puola į fekalijų duobę.

Niekas ir turbūt niekada neužmuš parulskiško humoro. Jo šiame romane apstu, nors kur kas mažiau nei prieš metus išleistoje knygoje. Maža to, jo humoras nenuvogtas, nenucituotas, o pats autentiškiausias.

"Igoris jau seniai miegojo malonaus nuovargio sklidinu miegu, koks ištinka baigus nariadą, o aš turėjau mūsų zampolitui aiškintis, kas ką dulkina - Dzeusas Kambrigą ar atvirkščiai. Baigėsi tuo, kad jis paleido mane, prigrasęs daugiau nepasakoti tų izvraščencų graikų pasakų - gali blogai baigtis. Jis paklausė to paties beviltiško klausimo - kam tau reikia, tovarišč saldat. Da chui jievo znajiet, tavarišč zampolit, kad aš žinočiau, kam man viso to reikia, kad žinočiau, kam visa tai noriu prisiminti, taip prisiminti, kad užmirščiau".

Rašytojas dažnai "mėgaujasi" mirtimi ar šiaip siaubo vaizdeliais: "Šnicelis prašmatniose šilko įkapėse", "Nusipjoviau pirštą […]. Bet gelbėtojai gelbėja skenduolius, ne pirštus. Jeigu pirštas skęstų, kitas reikalas, bet jis neskęsta, jis guli atsiskyręs nuo kūno, ant kranto guli, sausumoje".

Nuo pradžios iki pabaigos romane gali užuosti eglišakių kvapą, pasimurkdyti jeigu ne šūde, tai smėlio smiltelėse. O tiems, kurie nori ir po mirties gražiai atrodyti, jis siūlo važiuoti į šiaurę, "į amžinąjį įšalą, gultis tiesiog į ledą", ten gražiai ir ilgam užsibalzamuoja visas kūnas. Jokių problemų. "Prašyčiau porą kilogramų gražios mirties ir jeigu galima, kad nebūtų labai stemplėta".

Parulskis - emocinio paradokso meistras: "Mes nekalbame apie gražią mirtį, nekalbame apie neteisingą, apie ankstyvą, smert' nie baba - nievyjiebiš, sako Fazė, vadinasi, ji neturi jokių savybių ir nėra ką apie ją kalbėti. Frazė kvailoka, nešvanki, bet kiekvieną sykį, kai Fazė ją lepteldavo, susigraudindavau. Mano nervai neprisitaikę prie grožio".

Parulskis myli tik vieną - Mariją. Visas kitas jis jebalina ir gatavas apie tai net daineles kurti. Netgi grįžimą į civilizaciją jis tiksliai nusako per "bobas": "mes jiems metame savo kelnių diržus, viešpatie, duchi, my jiedim jebat' vašych bab, jie mums šūkaloja pavymui - my vašych uže vyjiebali".

Parulskis labai tiksliai aprašo nesibaigiančias pijokystes redakcijose ir tas pačias "gražiai norinčias atrodyti redaktores". Net tankams priartėjus prie Spaudos rūmų rašytojas pastebi: "Redakcijos moterys ima blaškytis su parfumerija rankose, puls nepuls, o atrodyti gražiai jos nori visuomet ir visur".

"Naujasis Židinys-Aidai" renka geriausių XX a. rašytojų dešimtuką. Rašytojų sąraše S. Parulskio nėra. Taip, jis priklauso postbeketiškajai XXI a. kartai. Bet šis retrospekcijos romanas byloja ką kita. O gal tai yra tik duoklė ne taip seniai praslinkusiam šimtmečiui, apie kurį paaugliai nedaug težino, o ir keiktis ne visi taip moka. Tai tik saldainiukai prieš dabarties realijas: "Man neaišku, į kokią sistemą perkelti savo gyvenimą, kad galėtum jį prisiminti neiškreiptą, nesusikurtą dabar, o būtent tokį, koks jis ir vyko kažkada".

Sruoga "Dievų miške" tiksliai aprašė tuos, kuriems buvo lemta išlikti, nors pats sunkiai išgyveno savo paskutinius metus Vilniaus Taurakalny. Atrodo, kad desantininko Parulskio gyvenimas ir kitų "sugrįžimų" (naujų kūrinių) pavidaluose be šių "raukšlių" neapsieis.
Daiva Šabasevičienė
2003-05-01
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Puslapių: 215
Kodas: ISBN 9955-429-89-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-04 15:30
Neužgesk
"Parulskis myli tik vieną - Mariją. Visas kitas jis jebalina ir gatavas apie tai net daineles kurti."
Parulskis ? o gal visgi tiksliau kūrinio veikėjas Robertas ? Čia bene didžiausias minusas. Šiaip recenzija, manau, nebloga, išsami, tik nenuosekli ir nevieninga pasirodė autorės nuomonė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą