"Trys sekundės dangaus" - pirmas šio autoriaus didesnės apimties prozos kūrinys. Kad skaitytojai nesuklystų, knygos viršelyje tarp autoriaus ir knygos pavadinimo įrašyta - "Romanas". Tarkim, kad tuo norėta išvengti nesusikalbėjimo.
Beveik visi kritikai vieningai tvirtino, kad šis romanas - labai autobiografinis. Pats Parulskis teigia, kad autobiografiškumo čia - tiek, kiek reikia. Šis teiginys labiausiai tinka Parulskio romanui.
Kas yra tos trys sekundės? Trys sekundės - tai laikas, kurio reikia iššokusiam desantininkui saugiu atstumu nutolti nuo ką tik juo atsikračiusio malūnsparnio. Tačiau ne taip lengva iššokti ir dedant į kelnes išlaukti tas sekundes. Kad nepasiskubintum, reikia skaičiuoti ne vienaženkliais skaičiais (odin, dva, tri), o triženkliais (piadsot odin, piadsot dva, piadsot tri). Toks būtų paprasčiausias romano pavadinimo aiškinimas.
Bandant paprastai aprašyti siužetą, turbūt reikėtų paminėti, kad amerikietis Džordžas, save vadinantis Jurgiu, paprašo romano pagrindinio veikėjo Roberto (romanas parašytas pirmu asmeniu) papasakoti apie savo tarnybą „v vozdušno desantnych vojskach“. Robis važiuoja prie jūros, kad įrašytų savo atsiminimus į diktofoną, nes papasakoti Jurgiui (ar Džordžui) akis į akį nepavyksta - šnekant prie butelio apie „sovietinių žiaurumų kursą“, įsirašo tik „keiksmai, dantų griežimas ir ašaros“ (kai džino per daug, pasakojimas tampa „labai dramatiškas“). Didžiąją romano dalį ir sudaro istorija apie desantininko tarnybą anuometinėje kariuomenėje: nuo surinkimo punkto iki grįžimo namo. Prisiminimai turi bendrą liniją (paskirstymas Vilniuje, vėliau Vokietijoje, pirmas šuolis, salaga, dienų stūmimas, dembelis), tačiau, kaip ir dera prisiminimams, neretai nuklystama į šalis. Pavyzdžiui, apie įvairius atsitikimus armijoje: praporščiką, pamiršusį užsidėti parašiutą ir iššokusį iš malūnsparnio, desantininkų pratybas, kai jie paėmė į nelaisvę čmyriūgą (artileristą), bėglio gaudymas… Į atsiminimus nuolat įsiterpia Marija - Roberto meilė. Čia irgi atsiranda trys sekundės - tarpas tarp žmogaus ir vyro (Marija Robertui: myliu tave kaip žmogų, o ne kaip vyrą).
S. Parulskis: „Man iš esmės visada rūpėjo tik Dievas ir moteris“. Kaip tik toks ir yra romanas: yra moteris, yra Dievo namai, yra ir apie Dievą. Visa tai atsiminimuose ir knygoje susiję - Marija domisi bažnyčiomis, bažnyčių kupolai panašūs į parašiutus, parašiutai yra vienintelė ir tikroji desantininko meilė („Mes mylime savo parašiutus, D-5, juos mes aistringai glamonėjame, pasitiesę metro pločio ir dvidešimt penkių metrų ilgio brezentinius „stalus“, jie mums yra svarbiau už mylimąsias, nes kai išduoda mylimoji, gyventi galima, kad ir mėšlinai jautiesi, vis dėlto kentėti įmanoma, jeigu išduoda parašiutas - nebelieka nieko, net galimybės prisilakti.“), Roberto meilė - Marija ir vėl atsiminimai sukasi ratu… Tai prisiminimai, bet „prisiminimų chaosui taip pat reikalinga forma, prisiminimai - toks pat menas kaip ir visi kiti.“
Trys sekundės - tai taip pat tarpas, kuris atsiranda tarp ištartų žodžių ir juos ištarusio asmens. Dėl šio tarpo klausantis niekada nesupras kalbančio, mes per tas tris sekundes kažkas pasikeis. Tačiau autorius, nekreipdamas dėmesio į šias tris sekundes, vis tiek bando išsakyti požiūrį į savo kartą, politinius įvykius, didvyrius ir herojus, vienatvę, tuštumą, kančią ir kitus dalykus. Tokie trumpesni ar ilgesni samprotavimai bei pastebėjimai (pavyzdžiui, vokiečiai į kampą nemyža) lengvai įsilieja į bendrą pasakojimą, todėl „Trys sekundes dangaus“ lengviau skaityti negu gryną esė rinkinį „Nuogi drabužiai“.
Trys sekundės - taip pat ir laikas, praėjęs nuo atsimerkimo iki pasibjaurėjimo pasauliu. Romane nemažai keiksmažodžių, o kritikai įspėja, kad romanas gali apstulbinti bjaurasties pliūpsniais: „Epizodų su išmatomis skaičius čia nusileidžia gal tik rusiškų keiksmažodžių kiekiui“ (L. Jonušys). Tačiau jie visai netrukdo: gal čia autentika, tačiau kai kuriuos epizodus sunku įsivaizduoti be keiksmažodžių („Mano nervai neprisitaikę prie grožio“). Dėl autentikos vartojami ir kai kurie rusiški žodžiai. Dar po poros metų jiems gal jau reikės ir išnašų, nes ne kiekvienas žinos ką reiškia telniažka, „Mucha du“, piadsot odin (keiksmažodžiams to, atrodo, nereikės).
Iš esmės, tai yra romanas, pasakojantis vienos kartos istoriją. Ši istorija kartu ir liūdna, ir linksma. Jaunesniajai kartai jau niekada nebeteks patirti žiaurių „senių“ kojos spyrių į tarpukojį. Nostalgija? Kažin. Tačiau tokia yra realybė.
Man romanas patiko - tai trys sekundės dangaus dabartinėje lietuvių literatūroje: randi įdomių minčių, pastebėjimų, kalba ir stilius neužknisantys (perskaitai gal ne per tris sekundes, bet kankintis tris dienas irgi nereikia), o ir perskaičius šis bei tas lieka - net pagailo, kad knyga tokia trumpa.