„Literatūroje ir mene“ (2005-09-30) Jurgita Ludavičienė publikuoja straipsnį „Sustingdyta kasdienybė“, kuriame aptaria galerijoje „Meno niša“ eksponuojamą Niujorko lietuvio, dailininko, fotografo, buvusio ilgamečio Jono Meko bendradarbio, fluksisto Arūno Kulikausko fotoobjektų parodą.
Pasak straipsnio autorės, „kiekvienas objektas, kabantis ant sienų ar stovintis ant pakylos galerijoje, yra sudarytas iš autentiškų daiktų ir skirtas kokiam nors buvusiam įvykiui. Svarbiam ar nesvarbiam – kitas klausimas. Pavyzdžiui, kelionei iš kur nors į kur nors, kurios metu buvo gertas alus ir tekila, mokėta už benziną ir mėsainius, fotografuotasi besikeičiančio kraštovaizdžio fone... Tada, po visko, atėjus įkvėpimui, čekiai, kvitai ir kitokie kelionės įrodymai sulenda į tą patį, bet jau tuščią tekilos butelį. Jis užkemšamas ir dekoruojamas specialiai apdorota poliaroido fotografija, kurioje – kelionės dalyvių veidai ar šiaip koks fragmentas. Daiktai, dalyvavę menininko kasdienybėje, virsta meno kūriniais, kai jie supakuojami, juose „sustingdomas“ laikas ir praturtinamas vizualiniu įvykio įrodymu – fotografija“.
Ridas Viskauskas straipsnyje „Kai literatūra – tik atspirtis“ dalijasi įspūdžiais apie rugsėjo 23 d. Jaunimo teatre įvykusią Vitalijaus ir Nijolės Mazūrų spektaklio „Šeimedžio močiutė“ (pagal H. Ch. Anderseną) premjerą
Pasak straipsnio autoriaus, „spektaklis „Šeimedžio močiutė“ buvo skirtas aktorės N. Bižanaitės-Mazūrienės sukakčiai. Tai suteikė spektakliui papildomų prasmių. Mat spektaklis – it dvisluoksnis pyragas. Viename sluoksnyje – H. Ch. Anderseno pasakų siužetų punktyrai (visai nesistengiant jų rimčiau susieti priežasties ir pasekmės ryšiais – tai apskritai būdinga V. Mazūro spektakliams), kitame asociatyviais ryšiais rezgama lėlių teatro aktorės istorija. Ir pastarasis sluoksnis – itin įdomus, jaudinantis“.
Rūta Sagatauskaitė straipsnyje „Tapybos aukso amžius“ apžvelgia dailininko Algio Skačkausko tapybos darbų parodą „Aukso amžius plius“, eksponuojamą „Maldžio“ galerijoje.
Straipsnio autorės teigimu, ši paroda „tarsi rudeninis sodas, apšviestas rytmečio aušros, skendi šiltoje spalvų paletėje. Paveikslų temos: buitis, kaimo gyvenimas, gamtos grožis, žmogus ir jo nuotaikos. Autoriaus darbai nutapyti įvairiais laikotarpiais, tačiau radikalaus tapybos pasikeitimo lyg ir nepastebime“.
Dailės temą savaitraštyje pratęsia Nijolės Nevčesauskienės rašinys „Išgrynintų erdvių vaivorykštės“, kuriame aptariama tekstilininkės Rūtos Teresės Luckienės jubiliejinė paroda Kauno paveikslų galerijoje.
Pasak straipsnio autorės, ši paroda „dvelkia netikėta, gaivia rudeniška atmosfera, dailininkės pavadinta „Balto rudens vaivorykšte“. Ši paroda atskleidžia išgrynintą tekstilės ir erdvės jungtį su prasmingai artikuliuotais formų ir spalvų ritmais, kurių neužgožia net seniai remonto nemačiusi galerijos salė (…).
Gobelenuose dominuoja vaivorykštės, dienos ir nakties, įvairių metų laikų, saulės vaizdiniai. Norėtųsi išskirti ciklą „Mėnesiai“, sudarytą iš dvylikos vertikaliai kabančių juostų. Pabrėžiamas kontrastas tarp natūralaus, nedažyto, gelsvo, pilko, balinto siūlo ir dažyto - grynų, lygių, ryškių spalvų“.
Aušra Martišiūtė straipsnyje „Vytauto Kavolio aktualumas“ pasakoja apie rugsėjo 8 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvykusią konferenciją, skirtą V. Kavolio kūrybinio palikimo analizei ir subūrusią literatūrologus, sociologus, filosofus. Konferencijoje dalyvavo Leonidas Donskis, Arūnas Sverdiolas, Algimantas Valantiejus, Paulius Subačius, doktorantai Alvydas Noreika, Karolis Klimka, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros mokslininkai.
Pasak straipsnio autorės, „konferencija išryškino V. Kavolio aktualumo akcentus, leidžiančius spręsti apie ryškiai jaučiamą tam tikrų ypatybių stoką šiandienos Lietuvos intelektualų akademiniuose diskursuose ir moralinėje laikysenoje“.
Elena Bukelienė straipsnyje „Sėkmingas debiutas“ recenzuodama pirmąją Aleksandros Fominos apsakymų knygą „Nepaprastoji padėtis“, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, pastebi, jog kol kas šioje knygoje juntamas „tik nepranokstamas jaunystės žavesys. Pripažįstant, kad gebėjimas pasakoti vertintinas kaip ateities laidas, nevertėtų pamiršti, jog rimtai prozai neužtenka gyvenimo išorei pastabios akies ir šmaikštaus žaidybiškumo. Reikės gilesnio, analitiškesnio pažvelgimo į pasaulį žmoguje ir žmogų pasaulyje – stiprų ir silpną, kenčiantį, sprendžiantį sunkius savo laikino buvimo žemėje klausimus“.
„7 meno dienose“ (2005-09-30) Karolina Jakaitė publikuoja straipsnį „Tapyba danguje“, kuriame pasakoja apie dailininko Arūno Vaitkūno atminimui skirtą parodą Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune.
Pasak straipsnio autorės, šioje parodoje „pristatomas paskutinis Arūno Vaitkūno Gruzijoje sukurtas darbas – 11 metrų ilgio „šluotine“ tapybos technika ištapytas aitvaras. 2005 m. antrąją gegužės savaitę netoli Tbilisio kalnuose esančiame Garikulos kaime Europos menininkų tarybos kvietimu kartu su gruzinais kūrė dailininkai, literatai ir muzikai iš Lietuvos, Olandijos ir Turkijos. Keletą dienų trukusiai kolektyvinei „skraidančios“ tapybos akcijai vadovavo Arūnas Vaitkūnas (…).
Tai paroda, kurioje tam tikru būdu dalyvauja Gruzijos gamta, saulė, vėjas, kalnai, taip pat ir visi projekte dalyvavę menininkai. Jie persikelia čia – į Kauną – Šarūno Nako sukurtame videofilme. Aitvarui kylant ir sklandant dangaus platybėse skamba galingi gruzinų balsai kompozitoriaus Giedriaus Svilainio sukurtoje muzikoje susiliejantys su lietuvių liaudies dainos „rūta, rūtele žalioji“ fragmentais“.
Savaitraštyje surasite Živilės Pipinytės pasvarstymus apie britų režisieriaus Michaelo Radfordo ekranizuotą Williamo Shakespeare’o dramą „Venecijos pirklys“ („Meistriškumo liudijimas“); interviu su rusų kino režisieriumi Karenu Šachnazarovu, sukūrusiu istorinį filmą „Raitelis, vardu mirtis“, kurio išskirtinis seansas įvyko rugsėjo 29 d. kino teatre „Coca-Cola Plaza“ („Rusų terorizmo knyga“); Svetlanos Barkauskas rašinį „Amadeus“ ir žvaigždės“, kuriame informuojama apie muzikos festivalyje Ženevoje skambėjusį naujausią Vytauto Barkausko kūrinį „Opus 126 in Es“; Rasos Vasinauskaitės straipsnį „Teatras prasideda nuo… kalbos. Socialinės „Sirenos“ parodijuoja socialumą“, kuriame apžvelgiami šiuo metu vykstančio tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektakliai; Monikos Krištopaitytės rašinį „BMW“ nesiekia būti suprastas“, kuriame aptariama IX-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė „Juodosios rinkos pasaulis“ arba „BMW“ Šiuolaikinio meno centre.
„Šiaurės Atėnuose“ (2005-10-01) Kasparas Pocius publikuoja straipsnį „Gyvenimas kaip iššūkis ?“, kuriame aptaria Lino Brogos parengtą ir „Aidų“ leidyklos išleistą Unės Babickaitės-Graičiūnienės knygą „Laiškai, amžininkų atsiminimai“.
Pasak straipsnio autoriaus, „per posovietinės nepriklausomybės metus aktorė bei režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė ėmė gyventi antrąjį gyvenimą. Nežinia, kas prie to daugiausiai prisidėjo – ar išsamesnis domėjimasis tarpukario gyvenimu, ar suvešėjusi moterų emancipacija, ar postmodernistinės marginalumo studijos, besidominčios paraščių kultūra (o Unė tarpukario bei sovietinėje Lietuvoje ir buvo toji marginalė, užmiršta ne tik oficiozinių teatro kritikų beigi istorikų, bet ir memuarų autorių). Konstatuokime smagų faktą: štai mus džiugina jau antroji knyga apie šią vis dar nerandančią sau vietos Lietuvos teatro istorijoje asmenybę“.
Straipsnio autoriaus teigimu, „knyga turėtų džiuginti ne tik nušviestais aktorės Unės gyvenimo kampais, kas yra taip įdomu šiais nesibaigiančių dažnai fiktyvių pasakojimų laikais (tik žinoma, čia dar aiškus vertybinis metanaratyvas). Aktorės nuotraukos knygos gale padeda vertinti ne tik jaunystę – kaip pirmojoje knygoje, kurioje sudėtos tik subtiliausiai grožį atskleidžiančios fotografijos – bet ir senatvę. Už jas, taip pat už visapusišką, kritišką požiūrį į šią neseniai „atrastą“ asmenybę knygos sudarytojams ir „Aidų“ leidyklai belieka tik padėkoti“.
Renata Šerelytė savaitraštyje publikuoja esė „Tegyvuoja institucija“, kurioje rašo, jog „kartais pasidaro apmaudu ir gėda prieš dideles valstybes, kad istorinės kronikos ir analai atskleidžia tiek nedaug gerųjų mūsų nacionalinio charakterio bruožų. Sutikite, kad ten mes neretai pasirodome it kokie provincialai.
Anava Gediminas geležinį vilką sapnavo – būtų bent jau raganosį, ir geriau marmurinį. Vis šioks toks langas į pasaulį, ogi ir mūsų kultūringumą laipsniu pakeltume. Neapsiribotume vien midumi, kurio prisisriaubę senoliai, užuot „Iliadą“ skaitę, marmūzes vienas kitam talžydavo. Kriminalinę tradiciją įdiegti, aišku, svarbu, bet kas iš to, jeigu esi neraštingas ir negali jos visuomenei paviešinti?.. Dėl to, kad nesusipratom anų laikų kriminalinių nutikimų užrašinėti, ir herojinio epo neturime. Jaučiamės dabar kaip našlaičiai Europos tautų brolijoje, nors ir skambiausiai rėkiame.
Ir nenustosime rėkti, kol nesuvoksime savo visavertiškumo ir gal net išskirtinės, mesianistinės vietos šiame pasaulyje. Tam tetrūksta tiek nedaug – surasti kokį nors giliai užkastą dokumentą, kuriame būtų patvirtinta, kad esame kilę iš romėnų, o ne iš meškų, kaip užsispyrę kryžiuočiai tvirtino. Ir kad turėjome savo Homerą, kurio giesmių liaudis neperėmė, nes viskas jose atrodė per daug įmantru ir nesuprantama…“.
Audronė Žukauskaitė savaitraštyje publikuoja straipsnį „Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuose“, kuriame aptardama K. Inčiūraitės videofilmus „Repeticija“ (2002 m.), „Laisvalaikis“ (2003 m.), „Senmergės“ (2003 m.), „Tvarka“ (2004 m.), „Uždarymas“ (2004 m.), „Žlugimas“ (2004 m.), „Ugnis“ (2005 m.) tvirtina, jog juose „matome statišką, sustingusį vaizdą, kuris sufleruoja savotišką socialinį paralyžių, suspendavimą, išstūmimą. Scena, kuri metonimiškai atstovauja pačiai reprezentacijos scenai, nuolatos yra tuščia, tiksliau - ji sąmoningai ištuštinta. Socialiniame politiniame lygmenyje tai galima sieti su formacijų pokyčiais – vietos, kurios buvo reikšmingos socializmo laikais, dabar tapo arba apleistos („Ozo“ videosalė, Visagino kultūros namai, „Gintaro“ viešbutis, Šiaulių parko vasaros estrada, šaudykla), arba jas pasisavino kita estetika ir ideologija (Operos ir baleto teatro scena). Kodėl šios tuščios, apleistos scenos tampa vizualinio pasakojimo tema? Ar tai nuoseklus (pavyzdžiui, tyrinėtojos etnografės) siekis fiksuoti prarandamas „civilizacijas“, ar tiesiog bandymas nurodyti ideologinius viešųjų erdvių reikšmių pasikeitimus?“.
Savaitraštyje surasite Gintarės Adomaitytės esė „Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonu“, kurioje su šiluma ir meile prisimenama ilgametė Lietuvos radijo kultūrinių laidų redaktorė Regina Kaplerienė; Pauliaus Kliševičiaus ir Gedimino Zakarausko rašinį „Pripetė – miestas pamėklė“, pasakojantį apie fantasmagorišką anksčiau klestėjusio miesto dabartį praėjus dvidešimčiai metų po Černobylio atominės elektrinės katastrofos; Ramunės Brundzaitės poezijos publikaciją.
„Nemune“ (2005-09-30) Ramutė Dragenytė publikuoja straipsnį „Gyventi be metaforų“, kuriame teigia, jog „žmogui buvo suteikta kalba, ir jis prakalbo. Dieviškoji manija. Mes daugiažodeliaujame. Negana to, rašome interpretacijų interpretacijas, bet niekaip neprieiname prie esmės, nes faktų nėra. Tik kultūrinių simbolių oazės ir mūsų pačių įsikalbėti įstatymai. Reikšmės atitinka mūsų norus, o forma – poreikius. Mes nemėgstame chaoso.
Mes kuriame metaforas ir grožimės savo pačių išmone. Metafora yra sąmoningas kalbos nukrypimas. Dar vienas reikšmių dauginimosi būdas ir dar viena interpretacija, nutolinanti nuo neegzistuojančios tiesos. Esame kūniški didžiojo kūno fragmentai, iškloti ir pakloti ant popieriaus. Įrašyti dar prieš savo buvimą ir pasmerkti vienintelei ateičiai, užfiksuotai praeityje. Todėl priversti nuolat šifruoti ir dekonstruoti savo pačių rašmenis. Amžinieji žydai“.
Valdas Kukulas straipsnyje „Vasaros pabaigos apsukos“ apžvelgdamas rugpjūčio kultūrinės periodikos situaciją teigia, jog „kuo toliau, tuo aiškiau, kad mūsų kultūra išgyvena kūrybinių, meninių idėjų bado metą. O kai kultūros laukas tampa asmeniškumų, simpatijų ir antipatijų aiškinimosi lauku, išties nebesuvoki, ar čia kalta vasara, kūrybinės produkcijos badmetis, ar gilesni pasaulio vidinės raidos procesai“.
Viktorija Daujotytė straipsnyje „Knygos – mielosios draugės...“ prisipažįsta, jog jai „visada (kiek save atsimena) tiesiog patiko skaityti, turėti rankose knygą. Nieko gražesnio, malonesnio nebuvo ir negalėjo būti. Kaip vėliau, skaitydama R. Granauską, B. Radzevičių, J. Strielkūną, kitus savo kartos rašytojus, kalbėdamasi su B. Baltrušaityte, O. Baliukone, supratau, buvau tiesiog tas pats skaitantis vaikas, kuriam knyga turėjo atstoti besiilgimą pasaulį, į jį įvesti ir jį paaiškinti“.
Savaitraštyje surasite Gintauto Dabrišiaus poezijos pluoštą; Marijos Djačenko prozos publikaciją; Roberto Keturakio recenziją apie Aldonos Elenos Puišytės poezijos rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“, išleistą „Vagos“ leidyklos („Aukštuma, viskas, išskyrus pragarą“).
