Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Penktadieniniai Polonijaus pasižvalgymai po kultūros savaitraščių puslapius (rugsėjo 2-3 d.)

2005-09-02
Savaitraščio „Nemunas“ (2005-09-02) rubrikoje „Kūrybinė drąsa ir baimė“ svečiuojasi prozininkas, poetas Henrikas Algis Čigriejus, tvirtinantis, jog „literatūra yra literatūra, menas, taip sakant, – išmonė, tačiau turi didžiulę smogiamąją galią. O žodis išskridęs negrįžta.

Visokių mąstytojų propatriarchas garbusis Aristotelis taip yra leidęs sau pasakyti: „(…) tas, kuris viršija drąsumą, yra įžūlus (…)“.

Taigi taigi, bet gal nereikia būti dideliam aristoteliui, kad pasižiūrėtum ir kitaip – pradėdamas nuo įžūlumo. Tik ar įžūlumas suponuoja drąsą?

Oi, kaip šiandien dažnai ne tiek drąsa, kiek įžūlumu dvelkteli knygos giminaitės periodikos žodis. Taip, ir periodikoje, ir vadinamojoje žiniasklaidoje plačiąja prasme drąsos iš tiesų yra, nes yra ir teisybės, kurios dar taip neseniai baisiausiai ilgėjomės, tačiau yra ir kažkoks „bet“? Kas tai? Skandalo geismas, noras patenkinti smalsumą to visuomenės sluoksnio, kuriam labai smagu išgirsti apie svetimą bėdą ar gėdą? O kaip sušildo krūtinę žinia, kad kitas už tave ir blogesnis, ir durnesnis“.

Violeta Šoblinskaitė savaitraštyje publikuoja esė „...Raidžių bent kiek palaižę...“, kurioje svarstydama apie rugsėjo 1-ąją rašo: „Kokias asociacijas pirmoji mokslo metų diena kelia daugeliui mano vienmečių? Ruda kaip pranciškonų vienuolio abitas suknelė? Juodas „žiurstas“, baltos apykaklaitės? Trys žiedais apsipylusios rykštės prakaituotame kumštyje? Raudona „silkė“, parišta pakakly? Komjaunimo ženkliukas? Pirmojo sniego skaistumu švytintys kaspinų burbulai ant kasų?

Juk mes kone visos mokyklą baigėme tebeturėdamos kasas. Ar ta menkutė detalė jau galėtų būti pretekstas giliam atodūsiui: „Viešpatie, kaip seniai…“

Savaitraštyje surasite Rimanto Černiausko apsakymą „Globos namų karalienė“; Aušros Bielskytės ir Janio Ruokpelnio (iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas) poezijos publikacijas; Elenos Žukauskaitės rašinį apie Hanso Kristiano Anderseno premijos laureatus.


„7 meno dienose“ (2005-09-02) Dovilė Tumpytė aptaria Eglės Gandos Bogdanienės parodą „Su meile moterims ir vyrams“, eksponuojamą „Vartų galerijoje“ („Moteris ir keturi jos kambariai“).

Pasak straipsnio autorės, „techniškai – tai tekstilės paroda. Idėjiškai – tai bene viena ryškiausių moteriškumo diskurso plėtočių Lietuvos šiuolaikiniame mene. Galima prisiminti prieš dešimtmetį prasidėjusias moterų manifestacijas ir kitoniškumo deklaracijas Lietuvos mene. Vieni įsimintiniausių ir tapačiausių Vakarų išplėtotam feministiniam diskursui mene buvo Eglės Rakauskaitės performansai, videoinstaliacijos ir objektai: motinystės, nekaltybės, moters tapatumo ieškojimai per menininkės kūniškumą ir organines medžiagas – taukus, medų, plaukus. Bogdanienė tveria diskursyvius moterų pranešimus raštų, objektų, pačios atlikimo technikos naratyvais. Pasakojimas – sukurtas, reinterpretuotas, tikras, fiktyvus, esamas ir buvęs, persunktas atmintimi – tekstilininkės darbuose itin svarbus. „Vartų“ galerijoje menininkės kūriniai instaliuoti keturiose salėse, kiekvienoje jų – vis kitas pasakojimas apie moterį, ir vis tą pačią: keturi MOTERS istorijos kambariai“.

Pasak D. Tumpytės, „šioje parodoje Eglė Ganda tarsi prisiliečia prie daugelio moterų likimų, sielos žaizdų, liūdesio, nusivylimų, vilčių. Asmeniniai daiktai menininkės rankose virsta relikvijomis“.

Živilė Ambrasaitė straipsnyje „Koncepcija tuščiai erdvei“ aptaria Medalių galerijoje atidarytą keturių scenografių Irmos Balakauskaitės, Vilmos Masteikienės, Renatos Valčik ir Martos Vosyliūtės darbų paroda „Omeny“.

Pasak straipsnio autorės, „šioje ekspozicijoje rodomi minčių eskizai, nerealizuoti projektai bei idėjos. Kitaip tariant, sumanymų metmenys, kuriems dar nebuvo lemta išvysti rampos šviesos: eskizai neįgyvendintam spektakliui, tapybos darbai, atskleidžiantys scenografijos kūrėjo virtuvę, mažaformatės skulptūros veikiančios teatro sceną atstojančiose plokštumose, instaliacija, suteikianti žiūrovui galimybę penkias sekundes pabūti žvaigžde improvizuotoje teatro salėje… Galbūt ekspozicija nestebina nematytais teatraliniais reginiais, tačiau tai nėra pagrindinis ją surengusiųjų scenografių tikslas.

„Omeny“ – paroda, kurios autorės nori atkreipti dėmesį į scenografijos kūrėjų darbą. Ekspozicijos idėją inspiravo teatre dirbančių dailininkų situacija ir savęs suvokimas spektaklio kūrybos procese. Kita problema, į kurią norėta atkreipti dėmesį – scenografijos darbų parodų trūkumas ir savotiškas nenoras į galerijų erdves įsileisti darbus peržengiančius įprasto formato ribas“.

Savaitraštyje surasite Helmuto Šabasevičiaus įspūdžius iš jau 37 kartą vykusio tradicinio Temperės teatro festivalio, reikšmingo ne tik Suomijos, bet ir viso Baltijos regiono kultūrai („Temperės teatro festivalis“); Sigito Šilinsko rašinį „Kristupo gitaros“ apie gitaristų koncertus „Kristupo vasaros festivalyje“.


„Šiaurės Atėnuose“ (2005-09-03) Agnė Narušytė publikuoja straipsnį „Ne ant drobės“, kuriame aptaria dailininkės Eglės Ridikaitės tapybą. „Tapyba ant drobės yra ypatingas švaistūniškumas, kai ta drobė galėtų būti panaudota aprengti milijonams vargšų ir alkanų…” – dar 1842 m. rašė Karlas Marxas. Pamatęs Ridikaitės kūrybą, Marxas, regis, galėtų pasidžiaugti – drobė dar nesugadinta. Bet tai – tik iliuzija, nes ji jau vis tiek yra nebenaudinga: Ridikaitė, net ir nesutepdama drobės, atima ją iš kokių penkiasdešimties vargšų ir alkanų. Ne tiek todėl, kad suvyniojusi ją laiko savo dirbtuvėje, kiek dėl to, kad pavertė drobę estetikos objektu. Tai atrodo paprasta, ypač po Marcelio Duchamp’o, kuris ne tokius dalykus galėjo paversti estetikos objektais – ką ten drobė. Bet vis tiek Ridikaitė timpteli Marxą už ūso“.

Straipsnio autorės teigimu, „plikoje Ridikaitės drobėje galime nesunkiai pastebėti patį neigimo judėjimą ir jo neįmanomą baigtį laike, tarsi tapyba, visą amžių norėjusi pakeisti savo išorę nepakartojama forma, sugebėtų rasti gryną pavidalą tiktai jokių ženklų nebuvime. Iš tikrųjų – asmeninė Ridikaitės tapybos istorija bent kol kas juda šia kryptimi. Jos beveik sąžiningai dažais užteptame diplominiame darbe („Laikinos galvos”, 1997) dar atpažįstami nuo apsunkusių plaukų svyrantys pavidalai netrukus virsta juodosiomis skylėmis, „rašalo” dėmėmis, kol galų gale visai išnyksta, lieka tik drobė, „ištapyta“ vien siūlėmis – tikrai „grynas pavidalas jokių ženklų nebuvime”. Bet „nulinio laipsnio” akcentavimas neleistų pamatyti, kad kitose (tiesą sakant, beveik visose) Ridikaitės drobėse kažkas parašyta“.

Andrius Martinkus straipsnyje „Švytėjimas, arba Balta Europos vasara“, svarstydamas apie prancūzų ir olandų „ne“ Europos Konstitucijai, kolizijas dėl ES biudžeto, teroro išpuolius Londone, šiandieninės Europos dvasią, religiją bei vertybes stabteli prie Turkijos klausimo ir pabrėžia, jog „visuomet knieti paklausti tų, kurie griebiasi krikščionybės, kai reikia pastoti kelią Turkijai, vieno dalyko. Jei Europa iš tikrųjų į visas keturias pasaulio puses oriai spinduliuoja tyrą krikščioniškosios religijos ir jos vertybių šviesą, tai kodėl turkai, būdami nekrikščionys, taip atkakliai, galima sakyti, begėdiškai į tą Europą veržiasi? Gal jie nori atsiversti? O gal atvirkščiai, kaip anais tolimais 1683  metais, kai jie stovėjo prie Vienos vartų, nori šturmuoti tą krikščionybės bastioną? Ne, kažkas čia ne taip. Turkų uolumo priežastis tikriausiai yra ta, kad Turkija, štai jau beveik devyniasdešimt metų įgyvendinanti labai nuoseklią ir griežtą sekuliarizacijos politiką, yra visiškai nuoširdžiai įsitikinusi, kad nukrikščionėjusi ir sekuliarizuota Europa yra kaip tik ta vieta, kurioje Turkijai dera būti. Šiuo požiūriu turkai mąsto daug logiškiau ir sąžiningiau už kai kuriuos europiečius. Jei jūs atsimetate nuo Kristaus, tai kodėl nenorite priimti mūsų? Juk jei atmetame tai, kad mes vis dar esame musulmonai, o jūs kadaise buvote krikščionys, mūsų daugiau beveik niekas neskiria“.

Sigitas Geda savaitraštyje publikuoja impresijas „Iš perfrazuoto Hamleto“, kur apie šešėlius prieš aušrą, apyžiemiais ir apyžemiais rašo štai ką: „O būna jų, būna didelių ir ilgų, snieguose, kurie neišreiškiami. Advente, prieš Kalėdas, pačios tos, ankstyvosios apybrėkšmių aušros su savo šešėliais – snieguos. Jau gruodyje, jau vidury ir po vidurio, viskas jau linkui saulėgrąžos ir saulėgrįžos.

Krenta jos iš rytų, iš aušros tokiu kampu pro daugiaaukščių namų dėželes, pro devynaukščius link kapinių, kur netruks prisikelti sugulę lenkučiai, - šaukia viskas vienu balsu, cypia kaip pelės ir puspadžiai: Juodas Baltas Tas Sarkofagas. Neamžinas. Skyla pusiau! (…).

Abstrakcija viskas, juoda ir stabilu, nesuvirpanti Judo abstrakcija danguje. O ir mano tamsus siluetas. Jį atseka daug kitų, tamsmėlyniais juodžių šešėliais“. 


„Literatūroje ir mene“ (2005-09-02) Astrida Petraitytė publikuoja straipsnį „Ir išniro bangžuvė“, kuriame dalijasi įspūdžiais apie šiemetinį tarptautinį literatūros forumą „Šiaurės vasara“, vykusį Jurbarke.

Pasak straipsnio autorės, „šiemetinio forumo tema – „Teksto trauka“. Projekto autorė Giedra Radvilavičiūtė savo įžanginį žodį programėlėje reziumavo: „Postmodernistinis pasakojimas daug kartų yra išsižadėjęs socialinių problemų, charakterių, vertybių teigimo, priežastingumo ryšio, užuomazgų ir atomazgų. Tačiau geriausi grožinių tekstų autoriai įrodė, kad „siužeto neįmanoma nušauti“. Nors, be atsiskleidžiančios istorijos, teksto trauką lemia dar daugelis iš pirmo žvilgsnio nepastebimų dalykų…“ Pačios Radvilavičiūtės į aktualųjį mūsų literatūros lauką išsviesta „siužeto nušovimo“ idėja ir tapo teorinių svarstymų, diskusijų ašimi, įsukusia argumentus, definicijas, nuorodas, išlygas: ar būtina, ar galima „nušauti“ siužetą ?“.

A. Petraitytės teigimu, „kiekvieno tradicinio renginio gyvybingumą, matyt, lemia „statikos“ ir „dinamikos“ dermė. Šiame būta ne tik principinio atsinaujinimo (pasirinktasis žvilgsnio į literatūrą rakursas) ar neprincipinės reikšmės pokyčių, bet ir „džiazinių improvizacijų“ (moderatoriaus terminas) – sukimosi iš aplinkybių ar likiminių atsitiktinumų diktato. Ryškiausiai į akis kritęs „aplinkybių kaprizas“ – vos vienas kitas svečias iš užsienio (pernai jų, skandinavų, taip sakant, „knibždėte knibždėjo“)“.

Virginijus Kinčinaitis straipsnyje „Vizualinės aplinkos transformacijos „Meno erdvėse“ rašo, jog „pirmą kartą Lietuvoje žinomi šalies dailininkai itin didelio formato tapybos darbus kūrė ir eksponuoja viešose erdvėse – gatvėse, parkuose, aikštėse. Tokios iniciatyvos ėmėsi šeši menininkai bei telekomunikacijų bendrovė „Bitė Lietuva“. Nuo liepos 29 iki rugpjūčio 12 d. „Bitės“ meno erdvių“ projektas startavo Lietuvos pajūryje, kur trys menininkai tapė Tiškevičiaus parke, Palangoje, du menininkai dirbo Jūratės gatvėje, ir vienas tapytojas – Nidoje, šalia prieplaukos“.

Pasak straipsnio autoriaus, „atviras kūrybos procesas, viešose erdvėse eksponuojami neįprastai didelio formato tapybos kūriniai – svarbiausi šio „meno erdvių“ projekto bruožai. Kultūrinė šio sumanymo nauda keleriopa, tačiau svarbiausia, kad, įgyvendinant šį projektą, patraukliai viešinama bei populiarinama kūrybos proceso, vaizduojamojo meno ir menininko vertė“.

V. Kinčinaičio teigimu, „galima klausti, ar meno pasaulis jau subrendęs tokiam viešumui, tokiai reklaminei kampanijai, ar menininkai sugeba produktyviai prisidėti prie bendros meno pasaulio, meno kūrinių, estetinių vertybių sklaidos visuomenėje? Tačiau problema slypi kitur. Juk, įgyvendinant šį projektą, atsiskleidžia esminis šiuolaikinio vizualinio pasaulio prieštaravimas tarp meniškai laisvo ir rinkoje įkalinto vaizdinio. Pirmas mums teigia, kad dar galima individo vaizduotės laisvė, antras sako, kad nereikia jokios asmeninės įsivaizdavimo laisvės ir galios, kad viskas jau padaryta ir mums belieka tik pasyviai vartoti. Būtent šiuo aspektu „meno erdvių“ projektas yra įdomus, jis skatina pasigilinti į vizualinės aplinkos specifiką ir jos poveikį“.

Neringa Mikalauskienė straipsnyje „Žvilgsnis į vakarykštę kultūrą“ recenzuoja austrų rašytojo, publicisto, literatūros kritiko Stefano Zweigo (1881–1942) autobiografinę knygą „Vakarykštis pasaulis (europiečio  prisiminimai)“, išverstą Giedrės Sodeikienės ir išleistą leidyklos „Tyto alba“.

Pasak straipsnio autorės, „ši knyga jau pati yra tapusi istorija kultūros, kurią ir S. Zweigas laikė negrįžtamai praėjusia. Šiandien vargu ar kam kiltų mintis savo gyvenimo užrašuose tapti  Europos metraštininku. Jau tuo metu Europa neišvengiamai artėjo į individualios egzistencijos triumfą, kurį paradoksaliai vainikavo R. Bartes’o ištarmė apie „autoriaus mirtį“, nukreipusi visų žvilgsnius nuo kūrėjo asmenybės prie teksto. Todėl peršasi dvejopas „Vakarykščio pasaulio“ skaitymas – bandyti užčiuopti tai, ką pamatė pats S. Zweigas, ir suvokti, kuo jo žvilgsnis gali būti svarbus mums, išgyvenantiems kitos amžių sandūros ribą (…).

„Vakarykštis pasaulis“ gali būti suvokiamas kaip išsami Pirmojo pasaulinio karo kultūrinės situacijos studija ir kartu prisipažinimas, jog išgyventą patirtį pernelyg greitai užgožia iliuzija, kad po negandų viskas turi stoti į savo vietas. Dar daugiau – S. Zweigas konstatuoja savotišką erdvės paradoksą – tikėjimo šia iliuzija paveiktas žmogus, net atsidūręs įvykių centre, žino mažiau nei esantys už tūkstančio kilometrų“.

Savaitraštyje surasite Kęstučio Navako poezijos ir Henriko Algio Čigriejaus poezijos publikacijas.


 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą