Penktadieniniai Polonijaus pasižvalgymai po kultūros savaitraščių puslapius (rugsėjo 23-24 d.)

„Literatūroje ir mene“ (2005-09-23) Valentinas Sventickas, recenzuodamas Gintaro Patacko poezijos knygą „Didysis širdžių mūšis“, išleistą „Vagos“ leidyklos, teigia, jog „2002 m. išleistas rinkinys „Dviveidis Janas“ ir naujausioji knyga „Didysis širdžių mūšis“ yra kopimas iš dešimtmečio gylio duobės. Ne daugiau“.

Tačiau V. Sventickas priduria, jog „naujausioje G. Patacko knygoje juntamas „kūrybinės koncentracijos stygius. Dėl to tekstas netenka vaizdo ir žodžio intensyvumo, tikslumo, plačiai išsidriekia. Lyriką pradeda užstoti eiliuoti pasakojimai, panašūs į noveles, romansus, balades. Išnyksta priešybių poetiniai verpetai ir gebėjimas sutelktai pasakyti, kas žodžiais nepasakoma. Kūrybos motyvacija tampa abejotina – ar buvo tikra būtinybė parašyti štai šį eilėraštį, ar jis parašytas žinančio, kad rašyti moka (…).

Naujame rinkinyje maištininko kalba dažnai tėra atvėsusi sava frazeologija, ji jau neturi energijos, įniršio, svaigaus ritmo“.

Eugenija Vaitkevičiūtė straipsnyje „Poetiško laiko vardu“ recenzuoja Algimanto Baltakio eilėraščių rinkinį „Žvirblių žiemavietė“, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Pasak straipsnio autorės, „pirmajame knygos skyriuje išvystame lyrinį subjektą ieškantį, klausiantį ir kone įkyriai kimbantį prie aplinkinių objektų, debesų, medžių, akmenų – kodėl jie čia tarsi savaime savo vietoje, o jis kamuojamas egzistencinių klausimų ir laiko tėkmės... Niekaip nenusiramina ir neranda kažko itin svarbaus. Pagaliau kas yra svarbu, o kas mažiau svarbu, galop – kas visai nereikšminga? Šiuo vertybių atrankos bei reiklumo sau pačiam požiūriu knygą drįsčiau laikyti logiška poeto patirčių suma. Tokią išvadą suponuoja ir iš dalies autobiografiniai eilių ypatumai. Poetinė knygos erdvė prisodrinta konkrečių užuominų, aliuzijų į lyrinio „aš“ buities aplinką, darbą, kelius, poilsį, mintis ir prisiminimus. Skirtingų laiko, erdvės gabalų dėlionė nukelia skaitytoją tai į vieną, tai į kitą apmąstymų lauką, jie susimaišo toje pačioje poetinėje erdvėje...“.

Kornelijus Platelis savaitraštyje kalbina poetą Vladą Braziūną, grįžusį iš tarptautinio Vilenicos poezijos festivalio Slovėnijoje („Slovėnams sava ne vien slovėnų poezija“).

Paklaustas, kas labiausiai įstrigo atmintin iš šio festivalio, V. Braziūnas atsako: „Gal vis dėlto – slovėnų europietiškumas. Turiu galvoje apskritai jų tikrą, nedeklaratyvų kultūros svarbos suvokimą: kultūrai skiriama vienas procentas šios mažesnės už mūsų šalies biudžeto – didesnio nei mūsų; apytikriai tad išeitų tiek – sunku patikėti, – kiek lietuviai realiai skiria savo krašto apsaugai. Taip pat ir pagarbų požiūrį į savo nacionalinę literatūrą, kalbą, apskritai į kiekvieno žmogaus kūrybingumą: net turistinės reklamos rašiniukai pradedami ne nuo kokios politikos ar ekonomikos, o, tarkim, sakiniu, jog slovėnų kalba išlaikiusi dviskaitą“.

Savaitraštyje surasite Skirmanto Valiulio įspūdžius apie 28-ąjį tarptautinį fotografų seminarą Nidoje („Nuo realybės iki fantasmagorijų“); Šiaurio Narbuto straipsnį „Naujojo Orleano istorija“; Danutės Zovienės pastebėjimus apie rugsėjo 15-17 d. Klaipėdoje LDM Prano Domšaičio galerijoje vykusią tarptautinę konferenciją „Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Lietuvoje“.


„Šiaurės Atėnuose“ (2005-09-24) Alfonsas Andriuškevičius publikuoja esė „Kaip mes susitikome“, kurioje rašo: „Kiek besižvalgyčiau po akmens amžių, jame nerandu nei būsimojo manęs tėvo, nei motinos: jų ten paprasčiausiai nėra. Nes aritmetika gana savotiška, bet drauge – ir labai paprasta. Štai susitinka akmens amžiaus vyras ir moteris. Štai jie pagamina, tarkime, akmens amžiaus berniuką. Manote, kad tai jau būsimasis aš? Nė to tiek. Tai tik esamasis jis, arba – pusė būsimojo manęs. Norint pasislinkti link esamojo manęs reikalinga antroji pusė, t. y. mergaitė. Ir kažkas kažkur akmens amžiaus patamsiuose ją taip pat pagamina. Ji užauga tiek, kad pasiekia akmens amžiaus brandos cenzą. Po to susitinka minėtąjį (bet jau irgi subrendusį pagal tuometinius reikalavimus) berniuką. Juodu vėl pagamina vaiką. Šį sykį, tarkime, mergaitę. Ir ką? Manote, kad tai jau būsimasis aš? Nė to tiek. Vėl išėjo tik pusė būsimojo manęs, arba – tik esamoji ji. Ir vėl kažkas kiek kitokiuose akmens amžiaus patamsiuose gamina (šį sykį) berniuką, kad dar sykį būtų pasistūmėta būsimojo manęs link… Tačiau vėl išeina tas pat ir tas pat, ir tas pat. Nors ir nevisai… (…).

Jeigu tikėsime, kad akmens amžius (ne apie Lietuvą kalbu, jos dar nebuvo) prasidėjo prieš maždaug du milijonus metų, ir jeigu tikėsime, kad lytinis aktas, stumtelintis būsimojo manęs pusę sveiko būsimojo manęs link įvykdavo maždaug kas ketvirtis šimtmečio, išeina, kad man (kaip sakiau – pusių pavidalu) teko įveikti aštuoniasdešimt tūkstančių pakopų. Kol iš akmens amžiaus patamsių, geležies amžiaus patamsių, bronzos amžiaus patamsių… patekau į 1940 metų šviesą. Kopiant tomis pakopomis ir susikrovė mano karma…“.

Valdas Kilpys straipsnyje „Smėlio dėžė suaugusiems“ teigia, jog „viešasis transportas nemokamai teikia galimybę stebėti gyvenimą be tarpininkų. Troleibuse kilusių minčių kiekis kuo puikiausiai atstoja tris kontempliacijos pratimų valandas. Nes čia poindustrinės polifonijos mokyklos grynuoliai nepaslėpti.

Paaugliai sudaro nemažą dalį pakeleivių. Jie nepriklauso tyliajai važiuojančiųjų rūšiai, todėl jų pokalbiai lengvai „nuklausomi“. Šiuose dialoguose labiau nei kur kitur dažnai nuskamba artėjančios moralės gaidelės. Praraja tarp fiziologinio asmens amžiaus ir jo dvasinio išsivystymo tolydžio didėja“.

Gintaras Beresnevičius savaitraštyje recenzuoja Audronės Urbonaitės novelių romaną „Posūkyje – neišlėk“, išleistą leidyklos „Tyto alba“ („Būtinoji gintis kaip agresijos forma“).

Svarstydamas apie šią knygą G. Beresnevičius pastebi, jog „rašanti moteris, visada tas pats, bet kitaip. Arba moteris rašytoja. Įprasta temų sklaida, vyrai kiaulės ar nevykėliai (kartais ir viena, ir kita), draugės šliundros, vaikai pakyrėję. Puodai užvis. Vyras nesupranta, juokiasi, tyčiojasi. Niekšas. Išeina pas kitą. Anas pasirodo esąs rafinuotas apgavikas, impotentas. Moteris atranda save, metusi puodus, įsigyja mikrobangę ima pirkti šaldytus produktus, ir atpalaidavimui kartkartėm nusikala nakčiai vieną kokį jaunuolį“.

G. Beresnevičius teigia, jog „lietuvių literatūros jaukų moterišką būrelį papildė nauja romanistė. Nusifotografavusi ant viršelio nuosava raudona suknele ir nuosavu kūnu po ja, tik netilpo galva. Užtenka, žinoma, ir to, kas matosi. O matosi, kad lietuvių moterys įsirašo“.

Elvyra Kučinskaitė savaitraštyje kalbina operos dainininkę Ireną Milkevičiūtę („Tie, kurie negali be darbo, nepražus“).

Paklausta, ar ji optimistė iš prigimties, I. Milkevičiūtė atsako: „Šiaip esu liūdnas žmogus. Dabar gal tik bandau su savimi kalbėtis, kad taip nebūtų. O pralaimėjimu gal laikyčiau tai, kad nesu žmogus, turintis visavertę šeimą. Daug metų esu viena. Stengiausi savo abiem vaikams būti gera mama, bet žinau, kad visko vis viena jie negavo. O visa kita? Manęs kartais klausia: gal gailiesi, kad neturėjai tų galimybių, kurias galėjai turėti? Tiek praradimų... Ne, aš nieko nesigailiu. Kad ir kur mes gyventume, visur bus žmonių, kuriems reikės tikrojo meno. Svarbiausia žinoti, kad esi reikalinga, ir atiduoti save tam“.

Laimantas Jonušys straipsnyje „Stambulo paslaptys“ recenzuoja turkų rašytojo Orhano Pamuko „Juodąją knygą“, išverstą Galinos Miškinienės ir išleistą leidyklos „Tyto alba“.

Pasak straipsnio autoriaus, „Orhanas Pamukas – vienas iškiliausių šiuolaikinių pasaulio rašytojų, jo knygos išverstos į 32 kalbas (…).

Iš tiesų, be kita ko, šis romanas, žinoma, yra knyga apie Pamuko miestą Stambulą – jo sodri faktūra perteikta itin vaizdžiai: su dulkinomis vitrinomis ir gatvės prekiautojais, prostitutėmis ir šnekiais taksistais, pernelyg aistringais kino žiūrovais ir imperinės praeities žymėmis. Šis romanas yra ne vieno, o daugelio pasakojimų knyga. Asociacijos su „Tūkstančiu ir viena naktimi“ akivaizdžios. Gausu nuorodų į islamo šalių kultūros tradiciją – ne tik turkų, bet ir arabų, persų. Taip pat ir vakarietiškų motyvų“.


„Nemune“ (2005-09-23) publikuojamas Jolitos Linkevičiūtės pokalbis su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi („Apie atsakomybę, laisvę ir… pasagą“); Viktorijos Daujotytės rašinys „Balsai iš vasaros kūno“; Dainiaus Sobeckio pasvarstymai apie almanachą „Žiemos žodžiai 2004“ („Žaidimas be taisyklių“); Ramūno Jaro poezijos publikacija; Woody Allen’o prisiminimai, išversti Mariaus Buroko („Pamenu, antrajame dešimtmetyje…“); Šiaurio Narbuto straipsnis „Kašmyro etnoso atbalsiai“ apie romų padėtį Lietuvoje; Elenos Žukauskaitės samprotavimai apie Vito Žvirdausko knygą „Šeštasis keleivis“ („Žvilgsnis į praeitį šių dienų akimis“); Rimanto Vanago prisiminimai apie Paulių Širvį („Vaivoras…“).


„7 meno dienose“ (2005-09-23) Laima Kreivytė recenzuoja naują lietuvišką pilnametražį Algimanto Puipos režisuotą vaidybinį filmą „Dievų miškas“, sukurtą to paties pavadinimo Balio Sruogos knygos motyvais („Išgyvenus „Dievų mišką“).

Pasak straipsnio autorės, „šis filmas nėra tik Balio Sruogos atsiminimų knygos apie koncentracijos stovyklą ekranizacija. Režisieriui rūpėjo menininko žmogiškoji drama. Todėl filme paraleliai rodomos dvi istorijos: gyvenimas koncentracijos stovykloje (žodis „gyvenimas“ šiame kontekste skamba per gyvai) ir iš lagerio grįžusio Sruogos pastangos perteikti išgyventą pragarą ir stoiškai ištverti dabar jau sovietinės nomenklatūros manipuliacijas.

Iš tiesų schema dar sudėtingesnė – režisierius analizuoja (meniškai transformuoja) savo patirtį apmąstantį Sruogą. Taigi distancija pasidaro ne dviguba, o triguba. Iš dalies tai filmas apie refleksijos neįmanomybę: Valentino Masalskio vaidinamas Sruoga vis kartoja jo pjesę repetuojantiems aktoriams, kad šie liautųsi vaidinti, nes tai, kas jiems atrodo nepakeliamai šiurpu, buvo paprasčiausia lagerio kasdienybė. Nereikia jokio patoso, jokių dramatiškų gestų.

Šis paprastumas ir yra Sruogos knygos stiprybė. Ir kartu – didžiausiais iššūkis tiek skaitytojams, tiek filmą kuriančiam režisieriui. Ar tokia pozicija ir „Dievų miškas“ dabar yra aktualūs? Manau, kad taip“.

Paulina Pukytė tradicinėje savaitraščio rubrikoje „Aną savaitę Londone“ publikuoja rašinį „Ne apie didvyrius daina“, kuriame informuoja, jog „praėjusią savaitę Londono širdyje, Trafalgaro aikštėje, buvo atidengta nauja 3,5 metrų aukščio balto marmuro skulptūra, vaizduojanti nuogą nėščią invalidę.

Taip tęsiamas projektas, pradėtas 1998 metais nevyriausybinės menus remiančios organizacijos, o vėliau palaikytas ir vyriausybės bei miesto mero. Šis projektas skirtas užpildyti tuščią ketvirtąjį aikštės plintą, o kartu ugdyti visuomenės sąmoningumą ir populiarinti šiuolaikinį meną, užsakant kūrinius šiuolaikiniams menininkams.

Naujai atidengtos skulptūros „Nėščia Alison Lapper“ (ji stovės aikštėje 18 mėnesių) autorius Markas Quinnas – žinomas dailininkas, išgarsėjęs skulptūriniu autoportretu, išlietu iš 5 litrų užšaldyto nuosavo kraujo, ir kitais darbais, kuriuose naudoja įvairias organizmo išskiriamas substancijas“.

Živilė Ambrasaitė savaitraštyje apžvelgia scenografijos ir lėlių parodą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, skirtą tapytojo, scenografo, lėlininko, moderniosios lietuviškojo vitražo mokyklos kūrėjo bei pedagogo, vieno žymiausių XX a. Lietuvos menininkų - Stasio Ušinsko 100-osioms gimimo metinėms.

Pasak straipsnio autorės, „kurdamas scenografiją teatrui S. Ušinkas laikėsi racionalaus meno principų, asociatyviais apibendrintais pavidalais siekė įprasminti ne veiksmo vietą, o patį veiksmą. Dinamikos, judesio įspūdį dailininkas stiprino visomis priemonėmis: kompozicija, spalvų derinimu, pasitelkdamas medžiagos prigimtines savybes. Daug dėmesio skyrė scenovaizdžių architektonikai – ritmingai dėstomos formos leido aktoriui laisvai judėti scenoje. Tačiau dekoracijos neturėjo nurodyti tikslios veiksmo vietos, atitinkančios istorinį laikmetį ar geografines ypatybes, jų užduotis – būti fonu, padedančiu aktoriams atskleisti personažų charakterius. Kostiumas derintas ne tik prie scenovaizdžio – jis turėjo įvaizdinti visą personažo gyvenimo istoriją, susilieti su aktoriumi“.