Penktadieniniai Polonijaus pasižvalgymai po kultūros savaitraščių puslapius (rugsėjo 16-17 d.)

Savaitraštyje „Nemunas“ (2005-09-16) Donaldas Kajokas publikuoja esė „Apie pavargusį, liūdną, įtarų“, kurioje svarstydamas apie kūrybą ir alkoholį teigia, jog „menka paslaptis, kad kūrybos žmonės dažnai balansuoja ties kažin kokia riba, gal net ties beprotybės slenksčiu ir, jeigu jo neperžengia, dievai žino, kas juos išsergsti. Jei Dostojevskį – epilepsija, tai, tarkim, Bodlerą galbūt sergėjo alkoholio ar opiumo dvasia?“.

Kęstutis Navakas straipsnyje „Kraujagyslių pančiai“ svarstydamas apie rašytojus ir jų gimines, be kita ko, pastebi, jog „kai kuriais atvejais giminės nelinkę gyventi su tuo savo rašytoju de facto. Jis kažkur de jure egzistuoja, jo veikla yra toks keistas fonas, kaip kadaise pakelėse dūzgę telefono stulpai, tačiau tasai dūzgimas yra toksai nesuvokiamas, plonas, nežinia kur einąs, kad visiškai įmanomas ignoruoti. Ne iš kokio nelabo nusiteikimo, tiesiog išsišokėliai visada nejaukūs, tad giminėms rašytojas yra paprasčiausias Kazys ar Vacys. Tačiau kartais jis išleidžia knygą.

Knyga yra daiktas, prieš kurį neužsimerksi. Daiktas, kurio nepaslėpsi už nugaros. Tad rašytojas padalija knygą tetoms bei močiutėms, pabarstęs maloniai skambančiom dedikacijų cukatom, o šios kokią savaitę ją „skaito“. Skaito ne tik jos. Skaito ir jų draugės, kaimynės, vaistų suleisti užėjusios seselės, dantų gydytojai, knyga cituojama telefonu bei vežama į sodą. Kartais tai eilės. Kartais tokios, kad nejauku. Apie žalią arklį ir raudoną medį“.

Benas Urbutis savaitraštyje publikuoja straipsnį „Po pilkšvu lietuvišku dangum“, kuriame svarstydamas apie naują Vytauto Girdzijausko knygą „Tokia moteris – lobis“ teigia, jog „rašytojo plunksna raminančiai veikia tuos, kurie pasiilgę normalios prozos, išgąsdinti (ar nusivylę) ant knygynų prekystalių gulinčių banalybių arba įžūlybių, apie jas internete mums neseniai papasakojo vienos tokios knygos autorė Audronė Urbonaitė. Visi tie seksopatologiniai, nervus dirginantys romanėliai pradeda žmonėms vis labiau nusibosti, skaitytojai ilgisi paprastos, padorios prozos, kurioje rastų gyvenimą su druska, išmintingais pamąstymais, abejonėmis, kankinančiomis autorių, jo herojus ir dažną jautresnės sąžinės žmogų“.

Savaitraštyje surasite Alvydo Šlepiko apsakymą „Gegužės sūkuriai“; Martyno Juro poezijos publikaciją; Eugenijaus Striauko recenziją „Debiutinė branda“ apie Jurgitos Butkytės poezijos knygą „Voratinkliais apsigobusios“; Elenos Žukauskaitės straipsnį „Tradicijos balsas“, kuriame aptariami leidyklos „Naujasis lankas“ viena knyga išleisti du nauji Juozo Jasaičio romanai „Ganytojas“ ir „Servų vasara“; Miglės Banytės rašinį apie retrospektyvinę Algio Kaupo fotografijų parodą.


„Literatūroje ir mene“ (2005-09-16) Jurga Lūžaitė publikuoja straipsnį „Poezijos voratinkliuose“, kuriame apžvelgia pirmąją Jurgitos Butkytės poezijos knygą „Voratinkliais apsigobusios“, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Pasak straipsnio autorės, „skaityti J. Butkytės eilėraščius nėra paprasta, o jei atvirai – tai sudėtinga ir sunku. Vos tik pradėjęs tai daryti, patenki į painų poetės tinklą, neretai įstringi jame bandydamas ką nors suvokti ar pamatyti.

Autorės tekstai pinami lyg voratinklis iš pro akis besiveriančių vaizdų, plūstančių prisiminimų, sapnų, vizijų, jie pratrūksta skaitytų knygų citatomis, užsigalvojimais, užsižiūrėjimais, meditacijomis, kasdienybės detalėmis ir absurdo poetika. Jokios istorijos, jokių pasakojimų. Tik keistas klaidžiojimas, persipynimas, metaforų lizdai, sapnų, metamorfozių erdvė“.

Nida Gaidauskienė straipsnyje „Šešetas uo septintą nuomario rudenį“ recenzuoja Donaldo Kajoko septintąją poezijos knygą „Karvedys pavargo nugalėti“, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, o Rūta Goštautienė straipsnyje „Vytautas Bacevičius progresistas“ teigia, jog „1926 m. Vytautas Bacevičius atvyko į Kauną ir iškart tapo viena ryškiausių Lietuvos muzikos scenos figūrų. Jaunasis pianistas imponavo ne vien muzikiniu talentu bei techniniu virtuoziškumu, bet ir nestandartinėmis koncertų programomis, kuriose itin reikšmingą vietą užėmė XX a. kompozitorių kūriniai. Dar labiau lietuvių publiką intrigavo jo, kaip kompozitoriaus, kūryba, reprezentuojanti modernią amžiaus dvasią ir tarptautines stilistines naujoves. 3–4 dešimtmetyje Lietuvoje dar tik formavosi nuosaiki tautinio modernizmo tradicija, tad radikalios V. Bacevičiaus aspiracijos sulaukė gana kontroversiškų vertinimų“.

Danutė Skromanienė straipsnyje „Lietuvių keramikos maestro“, apžvelgia dailininko, pedagogo, visuomenininko Liudviko Strolio 100-osioms gimimo metinėms skirtą parodą, rugsėjo 1-ąją atidarytą Vilniaus paveikslų galerijoje. Pasak straipsnio autorės, „parodoje, skirtoje L. Strolio gimimo šimtmečiui, stengiamasi atskleisti dailininko kūrybos įvairovę ir raidą. Neapsiribota vien muziejuose esančiais autoriniais darbais, eksponuojama daug kūrinių, paskolintų parodai privačių asmenų. Taigi parodoje matome apie 100 unikalių autorinių, tarp jų keletą skoningų Kauno „Dailės“ kombinato produkcijos keramikos darbų, kelias dešimtis studijų laikotarpio ir vėlesnių piešinių, tapybos drobių, nuotraukas, įvairių dokumentų ir apdovanojimų. L. Strolis daug padarė, kad lietuvių keramika, pravėrusi duris į aukštųjų mokyklų auditorijas, čia visada būtų nauja, įdomi, verta rimtų studijų taikomosios dailės šaka, traukianti smalsius jaunus protus. Jį patį mokė geri mokytojai, bičiuliai ir pats gyvenimas“. Ridas Viskauskas straipsnyje „Šventinė kepurė ant problemų galvos“ dalijasi įspūdžiais apie rugsėjo 3-10 d. Panevėžio lėlių vežimo teatre vykusį VII tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Lagaminas“, skirtą šio teatro veiklos 20-mečiui ir H.Ch. Anderseno 200-osioms gimimo metinėms, o Vyturys Jarutis kalbina Lenkų instituto direktorę, Lenkijos Respublikos ambasados patarėją kultūros ir mokslo reikalams Małgorzatą Kasner („CD ir poezija, arba likimas ir kūryba“).


„Šiaurės Atėnuose“ (2005-09-17) Renata Šerelytė publikuoja esė „Drungnųjų būtis“, kurioje kaip reikiant „įkrečia“ valdininkams teigdama, jog „Diogenas, gyvenęs statinėje, kinikai, pešęsi su šunimis dėl kaulų, šventoji, pro sumūrytą savo kapo angą priimdavusi duonos pluteles - visa tai kažką turėtų reikšti šiuolaikiniam žmogui, ypač valdininkui, kuris prie algos ir tarnybinio automobilio dar gauna premijas, priedus ir netgi pašalpas (pastarąsias, pasirodo, gauna teisėjai – o mes ir nežinojome, kad jie tokie vargšai!..). Nomenklatūrininkų eilės glotnios ir darnios, primenančios terakotinių Kinijos imperatoriaus kareivių armiją, einančią užkariauti biudžeto ir atimti kuo daugiau pašalpų iš nepatikimų visuomenės sluoksnių.

Užtatai dabar ima ir suskamba Juliaus Janonio posmai. Ne kaip plienas – kaip deimantu rėžiamas stiklas. Pamiršti ir nurašyti, angažuoti ir pasenę. Iš naujo atminty atgyja filmo „Julius Janonis“ kadras: išeina į sceną Julius (aktorius Henrikas Kurauskas) su „gimnastiorka“ ir sviedžia ponų prisirinkusiai salei: „Ar tu matei?“. Vaikus, numirusius iš bado, beprotę motiną, mergaitę paleistuvę... Iš to, koks šurmulys kyla salėje, pasidaro aišku, kad ponai tai yra matę. Tada ko piktinasi?.. Ogi todėl, kad neužtenka prisipažinti mačius. Reikia pasakyti, kodėl nedaviau vaikui duonos, kad tas badu nemirtų“.

Gendrutis Morkūnas savaitraštyje publikuoja rašinį „Laiškas ministerijai“, kuriame „siūlo įsteigti muziejų mirusiesiems. Ne mirusiųjų muziejų, o muziejų, kurį lankytų mirusieji.

Jūs sakysite, kad mirusieji niekur lankytis negali. O aš atsakysiu, kad kai kurie mirusieji apkeliauja pusę pasaulio. Kol juos palaidoja. Ir nieko jiems neatsitinka. Taigi, niekas nenuginčys, kad ir miręs žmogus lieka mobilus. Net mobilesnis už gyvą, nes gyvieji stengiasi keliauti ten, kur pučia šiltas vėjas, vaikšto basos moterys ir kvepia šviežiomis picomis. Mirusieji keliauti pasirengę bet kur“.

Straipsnio autoriaus teigimu, „tarp muziejų ir mirusiųjų egzistuoja kažkoks ryšys. Yra žmonių, kurie neradę muziejaus eina į kapines. O jeigu giminėje niekas ilgai nemiršta ir nebūna laidotuvių, jie keliauja į muziejus (…). Vargu ar verta sakyti, kad muziejus reikalingas ir valstybei. Tai būtų pirmasis toks muziejus pasaulyje. Jis iš karto taptų žinomas ir mus išgarsintų“.

Savaitraštyje surasite Vytauto Michelkevičiaus straipsnį „Arlio fotografijos festivalis. Žiūrėta. Girdėta. Skaityta“; Stanislovo Abromavičiaus poezijos publikaciją; Auksės Kaškonaitės rašinį „Antanas Šarkelė“; Gabrielės Labanauskaitės „Melomanišką himną grafomanams“; latvių prozininkės Andros Neiburgos apsakymą „Mano išgalvotas gyvenimas“.


„7 meno dienose“ (2005-09-16) publikuojamame straipsnyje „Žinoti ar matyti? Meilei kliūčių nėra“ Paulina Pukytė polemizuodama su britų publicistu ir kultūrologu Marku Lawsonu rašo, jog „jis iškėlė įdomų klausimą: ar perdėto viešumo ir garsenybių manijos laikais aktorius gali atskirti save (tai yra tai, ką mes apie jį žinome) nuo savo vaidmens, ir, vienokiu ar kitokiu atveju, kas yra palankiau – ir jam pačiam, ir žiūrovui?

Lawsonas nesvarsto šiek tiek anksčiau taip pat britų spaudoje kilusio klausimo, ar mus, žiūrovus, įtikina juodaodis aktorius, teatre vaidinantis baltaodžių tėvų sūnų (vadinasi, baltaodį). Tuomet nuomonių barometras, nepaisant B. Brechto teatro teorijos ir praktikos, kiek atsimenu, smarkiai sviro neigiamo atsakymo pusėn. Ir todėl jis ne visai mane įtikina (nors čia kalbama išimtinai apie kiną) paprasčiausiai teigdamas (o gal tik iš politinio korektiškumo?), kad „liberalūs kino teatrų lankytojai gali didžiuotis tuo, kad nebeskiria spalvų“.

Solveiga Daugirdaitė savaitraštyje aptaria Virginijos Woolf romaną „Orlandas“, iš anglų kalbos išverstą Irenos Marijos Balčiūnienės ir išleistą leidyklos „Alma Littera“.

Pasak straipsnio autorės, „šis romanas rašytas maždaug tuo pat metu, kaip ir „Savas kambarys“. Akivaizdu, kad būtent tuo laiku Woolf daug galvojo apie lyčių skirtumus. „Savame kambaryje“ ji kalba apie androginiją – „kiekvienas turime būti moteriškai vyriškas ar vyriškai moteriškas“, geras rašytojas turįs būti androginiškos sielos (toks buvęs Shakespeare’as), kuri yra harmoninga, kūrybinga, „įkaitusi iki baltumo ir vientisa“.

„Orlandas“ realizuoja šią idėją siužetine linija, kuri gali būti nusakoma vienu sakiniu. Jauną aristokratą Orlandą sutinkame Elžbietos I laikais, kuriuos neretai vadiname nežymaus jos pavaldinio Shakespeare’o laikais, su juo keliaujame per laiką. Kaip tik XIX a., kurio Woolf nemėgo dėl karalienės Viktorijos epochos puritoniškos moralės ir moters pavertimo trapiu „namų angelu“, Orlandas tampa moterimi ir išteka, nes tuo metu tai buvo vienintelis teisingas kelias moteriai (tiesa, jos sutuoktinis amžinai plaukia apie Horno kyšulį). Parodijuojami ir papročiai, ir tos epochos literatūra: tą akimirką, kai sutinka būsimąjį vyrą, Orlanda susilaužo kulkšnį, o tai būdinga detalė iš XIX a. pradžios romanų. Akivaizdu, kad lyčių skirtumus Woolf laiko įgytais, visuomenės primestais. Orlanda prisimena, ką galėjo būdama vyru, ir pati turi priimti moteriško elgesio standartus, kuriems Woolf negaili ironijos (…). Woolf tekstuose kaip pasakyta yra neatsiejama nuo to, kas pasakyta. Lygiai svarbi tema, einanti per romaną – Orlando/s aistra rašyti, kūrybos ir asmenybės santykis“.

Živilė Pipinytė straipsnyje „Stinga tik smegenų ?“ dalijasi įspūdžiais apie 13 nekomercinio kino festivalio „AXX“ filmų.

Pasak kino kritikės, „13 AXX filmų neprivertė pajusti grožio ar patirti geismo, greičiau nustebino savo niūria, dažniausiai seksistine, provincialia ir primityvia vizija. Toks įspūdis, kad kūrėjai pasinaudojo festivaliu terapiniais tikslais ir pabandė apsivalyti nuo juose tūnančios didžiulės sekso (moterų, artumo, jausmų, meilės…) baimės ir pasilinksminti. Kadangi dauguma filmo kūrėjų – vyrai, galima suprasti, kodėl Lietuvoje toks demografinis nuosmukis“.

Kino kritikės teigimu, „visai nenustebino, kad filmuose knibždėte knibžda stereotipų, juk gyvename šalyje, kurioje vis dar dominuoja patriarchalinės dogmos, kuri laikoma viena labiausiai homofobiškų Europos valstybių. Nustebino tai, kad jauni ir, kaip suprantu, visiškai nepriklausomi kūrėjai sukūrė tokius senamadiškus formos požiūriu filmus“.

Straipsnio pabaigoje Ž. Pipinytė papasakoja anekdotą iš naujojo rusų folkloro: „Pas gimdyvę ateina akušerė ir sako: „Sveikinu, jūs sėkmingai pagimdėte. Tačiau turiu jus nuliūdinti. Jums gimė hermafroditas“. „O kas tai?“, – klausia gimdyvė. „Na, kūdikis turi ir vyro, ir moters požymių“. „Ir penį, ir smegenų? Bet juk tai puiku!“, – atsako gimdyvė.

Festivalyje AXX penių (matomų ir numanomų) nepristigo. Smegenų, matyt, dar teks palaukti“.