Penktadieniniai Polonijaus pasižvalgymai po kultūros savaitraščių puslapius (rugsėjo 9-10 d.)

„7 meno dienose“ (2005-09-09) Loreta Venclauskas publikuoja straipsnį „Egzodo kontekstai“, skirtą pianisto, kompozitoriaus, pirmojo Lietuvos avangardo kūrėjo Vytauto Bacevičiaus 100-osioms gimimo metinėms, kuriame apžvelgia unikalaus muziko gyvenimo ir kūrybos kelią.

Pasak straipsnio autorės, „antrasis pasaulinis karas, penkiems dešimtmečiams ištrynęs Lietuvos valstybę iš politinio žemėlapio, Vytauto Bacevičiaus gyvenimą pakreipė nenumatyta linkme. Svetur praleisti metai buvo tarsi išbandymas, atskleidęs stipriausias Bacevičiaus asmenybės savybes: ištikimybę paties pasirinktai lietuvybei, atsidavimą kūrybinio avangardo idealams ir savitą kompozicinį mąstymą, persmelktą kosmoso pajautos ir įrodytą nuoseklia kūrybos raida. Tai buvo asmenybė, neatsižadėjusi kūrybos net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Viena iš jų – ne savo valia pasirinkta tremtis“.

Vytauto Bacevičiaus temą savaitraštyje pratęsia Edmundo Gedgaudo straipsnis „Pianistas Vytautas Bacevičius“, kuriame išsamiai aptariama iškilaus muziko koncertinė veikla, o Dovilė Tumpytė straipsnyje „Visuma yra daugiau nei tik jos dalių suma“ aptardama Vladimiro Tarasovo parodą „Garso žaidimai“ Radvilų rūmuose teigia, jog „pastarąjį dešimtmetį buvo galima išvysti kai kurias šio menininko instaliacijas keliose Vilniaus galerijose ir ŠMC projektuose, tačiau savo kūriniais Tarasovas iki šiol labiau lepino tarptautinę publiką“.

Straipsnio autorės teigimu, „Tarasovo garso instaliacijose persipina vidiniai pojūčiai, minties ir atminties sluoksniai ir garsų bei vaizdų lengvos atakos. Tarasovo instaliacijose reikia būti atvėrus visus savo jutiminius čiuptuvus: ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik klausyti, bet ir girdėti – tuomet tai, kas, rodos, ne tavo, tampa savu. Gali būti tuščiu indu, kurį užpildo garsas ir reginys, pažadinantis ir paliekantis tavyje jausmą-būseną. Tai kaip savotiška meditacija – jautrumas aplinkai, savęs jungtis su pasauliu“.
Savaitraštyje spausdinamas Koros Ročkienės pagal užsienio spaudą parengtas straipsnis „Taisyklės sprogstančių vidurių poetams“, kuriame pasakojama apie Lietuvos ekranuose pasirodantį George’o A. Romero filmą „Mirusiųjų žemė“ („Land of the Dead“, JAV, 2005), sukurtą pagal Ryu Murakami knygą. Filme zombiai užvaldo visą Žemę, vieninteliai gyvi žmonės slepiasi mieste, kurį supa didžiulė akmeninė siena. Visur karaliauja anarchija, turtuoliai pasislėpė dangoraižyje. Zombiai bandys užimti miestą, padedami kitų keistų būtybių…Tai ketvirtoji dalis ciklo, kurią pradėjo „Gyvųjų lavonų naktis“ (1968) – vienas garsiausių visų laikų kultinių filmų.

Kaip ir ankstesni Romero filmai, „Mirusiųjų žemė“ komentuoja tai, kas vyksta šių dienų Amerikoje. Tai nelengva užduotis, todėl Romero bando surasti aukso vidurį, nes jei filme bus per daug pamokslų, siaubo filmų fanai pradės maištauti. Tačiau, jei pristigs gilesnių minčių, ekrane bus tik primityvi kraujo orgija. Dabar Romero taikinys – naujas veiklus pasaulis, neįtikėtinai turtingos korporacijos ir viskuo nusivylę vargšai. Režisierius grįžta prie vienos savo mėgstamiausių temų – bejėgiškumo žmonių, kurie turi bendradarbiauti, kad išgyventų: „Pagalvojau, kad būtų gerai pakalbėti apie permainas, kurios įvyko JAV po rugsėjo 11-osios. Suteikti filmui šiek tiek sociologinės ir politinės satyros atspalvių“, - teigia režisierius George’as A. Romero.


Savaitraštyje „Nemunas“ (2005-09-09) surasite Birutės Mar fragmentus iš vasaros dienoraščio („Nuo pasaulio stogo“), Birutės Mackonytės prisiminimus apie prieš dvidešimt metų mirusį prozininką, poetą Vitą Žvirdauską („Metai su Vitu Žvirdausku“), kuriuose tvirtinama, jog V. Žvirdauskas „paliko pluoštą niekur nespausdintų apsakymų, poezijos, porą nebaigtų apysakų. Visa tai iš esmės skiriasi nuo kūrinių, kuriuos po Atgimimo pateikė mūsų rašytojai apie sovietmečio tikrovę, remdamiesi reminiscencijomis, liudininkų pasakojimais arba archyvine medžiaga. V. Žvirdauskui diktavo jo laikas, genocidui pasmerktų tautiečių kasdienybė ir šiandien jau sunkiai įsivaizduojama kančia.

Ką slėpė jo stalčiai, žinojo tik artimieji bei keletas draugų „Nemune“. Pastarieji, praėjus septyneriems metams po Vito mirties, išleido šiuos kūrinius rinktinėje „Šeštasis keleivis“.

Savaitraštyje surasite Vito Žvirdausko apsakymą „Didysis tvanas“; Meilės Kudarauskaitės poezijos publikaciją; Aleksejaus Cvetkovo noveles „Knygų žudikas“, „Popietė“, „Asmodėjus“, išverstas Dariaus Pocevičiaus; poeto žmonos Birutės Širvienės prisiminimus apie Paulių Širvį („Apie Paulių“), kuriuose, be kita ko, ji teigia, jog „Paulius buvo vienišas žmogus – tebekariaujantis ir taikos metu. Prieš neteisybę. Prieš melą ir apgaulę (…). Naktimis Paulių kamuodavo košmariški prisiminimai iš karo laikų, iš nelaisvės. Neleisdavo miegoti. Prisimindavo sužeistus mūšiuose draugus. Karas kontūzijo jo kūną ir sielą. Paliko randus jo veide. Mūšyje išmušti dantys, o sugrįžus iš fronto savi daužo paskutinius dantis…

Pats jis tai sakydavo, rašydavo savo publicistikoje. Ir pats gyveno „apkasų gyvenimą“: kuprinė po galva, milinė užsikloti kokioje nors valdiškoje įstaigoje – redakcijoje. Atrodė, kad jis ir nebuvo sugrįžęs iš karo. Su nuolat prikepusiu tvarsčiu prie žaizdos“.


„Šiaurės Atėnuose“ (2005-09-10) Vidas Poškus publikuoja straipsnį „Durys“, kuriame teigia, jog „iš visų žmogaus kūrinių į jį panašiausi turbūt yra pastatai. Vaizdingas viduramžių teologų palyginimas teigia, kad katalikų bažnyčia yra tapati Jėzaus Kristaus kūnui. Presbiterija esą kaip galva, transeptas – rankos, nava – torsas, narteksas – kojos. Ne tik bažnyčios, kiti visuomeninės ar gamybinės paskirties pastatai, bet ir patys paprasčiausi gyvenamieji namai, tiksliau jų fasadai primena žmones. Kartais net labai konkrečią jų kūno dalį – galvą. Ne kartą esu pagalvojęs, kad eidamas gatve esu stebimas daugybės milžiniškų, sunumeruotų galvų. Į skruostus ir kaktas yra panašios sienos, akis primena langai (nedaug kur belikusios langinės sutaptų su vokais arba blakstienomis), plaukus ar galvos apdangalus – stogai, barzdas – laiptai, o burnas – durys, kilimėliai kojoms valyti yra savotiški liežuviai, staktos ir slenksčiai – dantys.

Tad eidamas gatve ir įsivaizduodamas, jog namai yra gigantiškos galvos, matau, kaip durys, tai yra burnos, praryja ir išspjauna prie jų arčiau atsidūrusius mažuosius žmones. Dažnai (ypač prie visokiausių administracinių – teismo, banko, valdiškų kontorų – pastatų) pastarieji nemaloniai gūžiasi. Turbūt vargšeliai nenori būti suvalgomi. Arba atryjami. Prie savo gyvenamųjų namų savininkai jaučiasi geriau. Matyt, jiems visai patinka tas patekimo į kitą erdvę, tūrį procesas“.

Valdas Striužas savaitraštyje publikuoja trumputę žavingą parabolę „Visiems – saugų eismą“, kurioje rašo: „Melancholiška prigimtis jos nežavėjo. Slankiodavo pavėpus, prie kompiuterio užsisvajodavo arba prisnūsdavo. Bendradarbiai patyliukais vadindavo sraige. Išsiruošė kartą pavakare pasivaikščioti, nuotykiauti. Įgriso vienai gyventi. Neaiškios prasmės pavienės išvykos šiek tiek pavojingos, bet traukia, vilioja nežinomybe.

Automobilių spiečiai įkyriai zvimbė garuojančiu plentu. Kliūtis po kliūties – švilpiantys ratai, ypač pavojingi priekabų. Pakliuvus gali ištrykšti, mažiausiai – būti nupūsta kūlversčiais purvinan kelkraštin. Kas kelios minutės pro pat nosį, pro jos šliaužiantį autonomišką namelį nušnarėdavo senais, pradegintais puspadžiais smirdančios padangos, kelioms minutėms prailgindamos egzistenciją. O šimtams kasdien nepavyksta išlikti. Saulė, nusvilinusi asfaltą, nuriedėjo vakarop. Temo. Reikėjo skubėti. Visai žavus slalomas tarp nervingų mašinų ratų. Gatvelėj mažas chaosas – šio plento juoduma graso įsiurbti ir praryti. Kodėl mažutė? Kodėl lėtapėdė? Kodėl kiti per greiti? Ar įveiksiu nežinią? Kodėl nėra gyvūnėliams perėjų? Tebūna mano užsispyrėliškas šliaužimas – galima auka, protestas jėgai ir savanaudystei“.

Ar pavyko Valdo Striužo sraigei saugiai įveikti perėją sužinosite atsivertę šios savaitės „Šiaurės Atėnus“.

Gintaras Beresnevičius savaitraštyje publikuoja rašinį „Tove Jansson, skaitymai ir rašymai“, kuriame prisipažįsta, jog šiek tiek pavargo nuo sunkiosios literatūros, pasirausė savo vaikų bibliotekėlėje ir suradęs suomiškai švedišką Tove Jannson apspango iš malonumo bei suprato kas yra Literatūra iš didžiosios raidės.

Pasak straipsnio autoriaus, „Tovės Jansson ciklai savaime išlaisvinantys, ko gero, ir nuo depresijų. Paprasta pasaka su figūromis, mitų, šiaurietiškos mitologijos herojų sklaida? Ir viena, ir kita, vieni kitiems čia netrukdo, telpa papildydami vienas kitą. Ir mūsų tautiniai kaukai turėtų žaisti mėnesienoje su skiedromis, apsimesdami nematantys viršuje skriejančių pusbrolių ugninių aitvarų, ar geranoriškai kivirčytis su barzdukais... Kuo mes blogesni už skandinavus... “.

Savaitraštyje surasite Gintarės Adomaitytės esė „Apie duobes ir tylą“ ir Ričardo Šileikos „Nuogirdas“, išplėštas, užfiksuotas iš menininkų, o ir šiaip įdomių žmonių pokalbių.


„Literatūroje ir mene“ (2005-09-09) publikuojamas Dovilės Zelčiūtės pokalbis su poete Aldona Elena Puišyte („Perkeitimo kelias“).

Paklausta, ar dar tiki poezijos reikalingumu ir galia, A.E. Puišytė atsako: „Jei netikėčiau, atsisakyčiau kūrybos. Nemanau, kad ji reikalinga daug kam, tačiau tokių žmonių yra. Ar nušvitusiam žmogui dar reikalinga poezija? Rašė ją juk ir didieji krikščionybės mistikai. Tai irgi paliudija poezijos vertingumą. Net ir labiausiai nušvitusiems – Angelui Silesiui, šv. Kryžiaus Jonui, šv. Teresei Avilietei, Karmelio Gėlei – šv. Teresėlei, mūsų amžiaus mistikui Jonui Pauliui II – neužteko paties gyvenimo. Nors jie buvo Dievo paženklintieji, tačiau kūrė ir poeziją. Pakanka prisiminti Asyžiaus Neturtėlio „Saulės giesmę“...“.

Savaitraštis pagal užsienio spaudą parengtame straipsnyje „Menas – tai, kas amoralu“ išsamiai pristato tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ svečią – argentiniečių dramaturgą ir režisierių Rodrigo Garciją.

Pasak „Literatūros ir meno“, „prieštaringas, akistatas mėgstantis, antiglobalizmo vėliavą iškėlęs laisvamanis Rodrigo Garcija jau dešimt metų maištauja prieš sistemą. Jo manifestas skelbia keršto teatrą, o jo misija – išplėšti žarnas romantiškam nuolatinio vartojimo mitui. Antikapitalistinis, tamsiais instinktais paremtas ir skandalingai juokingas Rodrigo šedevras apie tautų veidmainiškumą – spektaklis „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija“ taps šiųmetinių „Sirenų“ kulminacija. Socialiniam teatrui skirtas festivalis vieną maištingiausių dabarties kūrėjų pristatys spalio 4 dieną.

Spektaklyje susitinka „makdonaldizuoti“ prisiminimai ir groteskiški klounų numeriai. Reklamos ir mašininės gamybos paveiktas aktyvistas savo performanso dalyvius žaismingai ir šmaikščiai kankina juoku tam, kad papasakotų apie nesąžiningą žmonių išnaudojimą, apie vieną tautą, bandančią valdyti visą planetą, apie įvairių lygių išdavystę – pradedant politikų veidmainiavimu ir baigiant mūsų pačių kasdieninės išdavystės pavyzdžiais“.

Lomžos vaivadijos žvalgybos skyriaus viršininkas Kiejstut K. Urban savaitraštyje šmaikščiai dalijasi įspūdžiais apie paskutinį rugpjūčio savaitgalį Giruliuose vykusį poezijos festivalį „Placdarmas“ („Gerbiamas Pilieti Pulkininke!“).

Pasak straipsnio autoriaus, šiam festivaliui buvo būdingas aršiausias militarizmas ir nuolatinė karo parengtis (…). Per du poetinės artilerijos vakarus spėjo pasireikšti apie dvidešimt poetų, daugiausia iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Tarp jų buvo baltų lapių specialistas D. Kajokas, G. Grajauskas su filosofiniais dialogais, pirmojo vakaro kapelionas A. Marčėnas su eilėraščiu apie L. Jakimavičių ir jo namus, taip pat kritišku stovyklai momentu iš Palangos iškviestas V. Bložė be raštų, bet su atmintimi, žvejybos instruktorius G. Dabrišius ir kiti mūsų žvalgybai seniai žinomi asmenys“.

Straipsnio autorius pabrėžia, jog „Placdarmas“ yra ypač pavojingas reiškinys visiems, kam gresia susidūrimas su lietuvių poezija. Neutralizavus šios stovyklos rėmimą, būtų sunaikintas labai svarbus forpostas strategiškai svarbiame pajūrio regione. Kita vertus, užsienio šalių žvalgybos turėtų sutelkti ypatingą dėmesį į kasmet rugpjūčio mėnesį Girulių fortų apylinkėse vykstančius karo veiksmus ir pasiųsti čionai nemažą agentų desantą“.

Savaitraštyje surasite Richard’o Brautigan’o romano „Arbūzų cukruje“ fragmentą; Lietuvių PEN centro skiltį, kurioje pasakojama apie persekiojamą turkų rašytoją Orhaną Pamuką; Selemono Paltanavičiaus prozos publikaciją; Jurgitos Ludavičienės pokalbį su Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidente, galerijos „Meno niša“ direktore Diana Stomiene ir „Meno nišos“ projektų koordinatore juvelyre Maryte Gurevičiene („Dailės niša sostinėje“).