Žirgų negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
legionieriai leidžias
vakarop pilkėjant bronzai
kontūruos kalnagubrių
laukinės pienės smelkias:
kariams kvapai -liuminescencija
moters sustojusios sode
prie paslikos gėlės:
tuomet jie puola-
bėgančiojo plunksnas
neša vėjas-
kol suskambės jo šalmo
ir akmens jungtis,
regiu suspėjantį įžvelgt -
po speneliu kairiuoju
dovanotą rožę:
koks laibas ir grakštus
Romėnų ietininko riešas:
kartu jie pasiekia akvamarino rytą-
sodybą, blizgančias šukas:
tylos liežuviai veja plaukus
sesers pargrįžtančios nuo upės
aš
jai saugau nenuskintą žodį-
žolė dar taip aukšta.

Raitelio mirtis

Žirgų negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
legionieriai leidžias vakarop:
pilkėjant bronzai kontūruos kalnagubrių
laukinės pienės smelkiasi -
kariams kvapai -liuminescencija
moters sustojusios sode
prie paslikos gėlės:
tuomet mes puolam-
bėgančiojo plunksnas
neša vėjas-
kol suskambės jo šalmo
ir akmens jungtis,
regiu suspėjantį įžvelgt -
po speneliu kairiuoju
mano dovanotą rožę
skleidžiant lūpas:
koks laibas ir grakštus
Romėnų ietininko riešas:
kartu jie pasiekia akvamarino rytą-
sodybą, blizgančias šukas –
tylos liežuviai veja plaukus
sesers pargrįžtančios nuo upės
aš
jai saugoju ilgus žodžius-
žolė dar taip aukšta.

Žirgų negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
legionierius neša vakarop:
pilkėjant bronzai, kontūruos kalnagubrių
laukinės pienės smelkiasi -
kvapai yra jiems lyg liuminescencija
moters sustojusios sode
prie paslikos gėlės.

Tuomet mes puolam:
bėgančiojo plunksnas
neša vėjas-
kol suskambės jo šalmo
ir akmens šalta jungtis,
regiu suspėjusį įžvelgt -
po speneliu kairiuoju
rožę - ji sako:
koks laibas ir grakštus
Romėnų ietininko riešas:
kartu jie pasiekia akvamarino rytą-
sodybą, blizgančias šukas –
tylos liežuviai veja plaukus
sesers pargrįžtančios nuo upės
aš
jai saugoju ilgus žodžius-
žolė dar taip aukšta.

Žirgų negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
legionierius neša vakarop:
pilkėjant bronzai,
kontūruos kalnagubrių
laikinės pienės smelkias į siauras akis,
nakties kvapais tarsi liuminescencija
moters sustojusios sode
prie paslikos gėlės.

Tuomet jie puola:
bėgančiojo plunksnas
neša vėjas-
kol suskambės jo šalmo
ir akmens šalta jungtis.
regiu suspėjusį įžvelgt -
po speneliu kairiuoju
rožę - ji sako:
koks laibas ir grakštus
Romėnų ietininko riešas:
jie pasiekė akvamarino rytą-
sodybą, blizgančias šukas –
tylos liežuviai vijo plaukus
sesers pargrįžtančios nuo upės
aš
jai saugojau ilgus žodžius-
žolė dar buvo taip aukšta.






Arklių negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
pašėlę legionai
dulkių debesy
jie - kamuolio vaikai.

Arklių negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
pašėlę legionai
dulkių debesy
jie - kamuolio vaikai.

Pilkėjanti krūtinių bronza,
nuslinkus  gerą  mylią
į veidus smelkiasi
liuminescencija-
moters sustojusios sode
prie nulaužtos gėlės.

Tuomet jie  puola:
Bėgančiojo plunksnas
neša vėjas-
suskambus šalmo
ir akmens šalta jungtis.
siūbuoja vėjas- 
pro raudoną  skylę
palei kairįjį spenelį -
suspėjusį įžvelgt -
koks laibas ir grakštus
Romėnų ietininko riešas.

Kartu jis pasiekė akvamarino rytą-
sodybą, blizgančias šukas –
tyloj liežuviai rožių
sesuo pargrįš
viena nuo upės
išskalbus  baltinius ir plaukus-
aš
jai deklamuosiu atrastus žodžius-
dar bus žolė aukšta

sudieu, Herodotai:)

Herodotas

"Azija maža - tvanku čia tapo:
plovė laivę į šiaurinę pusę,
sučiulbėjo Paukštis mums nuo trapo...“

„Ant degėsių Aleksandrijos Jis tupi“.

„Lingavau skaitydamas ant denio
žilas tėvas nešė sunkų skydą -
skleidės žiedlapiais ant žalio vario
vaiko žaizdos - rožės dar neskintos.
Sušukau, jog tas, kuris nemoka
juoktis, niekad neišmoksiąs verkti-
kas užbūrė man rankas ir protą
iš namų išspirdamas į erdvę-
tas mane padovanojo vėjui -
barbarams, civilizacijoms, ledynams, -
laikas uolą burnoje praskėlė
ir stebuklus atplukdžiau septynis.

Šventykla, suspindusi nuo upės,
ant jonėninių kolonų ir iš kedro:
deivės glostė stirną, lapai supos..“

„Vėjas neša krintančias blakstienas.“

„Dykumoj aptikom kabant sodus-
šviestuvus ant nutapyto rūmo:
širdys prisipildė d0zgaus oro...„

“Violetinės alyvos atsiduso“.

Mauzoliejus papuoštas vežimais
keturkinkiais -marmuriniai liūtai
draskė tylą- nuolaužų verkimą...“

“Neužmiega nakties sargas- rūko.
Šiandien - paskutinis ir seniausias.
Kalkakmenio luituose paslėptas
(mumijos turistų, jaučių griaučiai)
amžinas žmonijos siluetas.
Toluma apniukus, susitraukus -
nežinioj taip retos prorėžos,
atsargiai atslystanti per kalnus,
Herodotai, gal ji tau – vaivorykštė ?"

Herodotas

"Jau miegi, senasis Herodotai? -
Bangos neša uolą lyg nulaužtą iltį,
greit išeisiančiam dangus miglotas -
negi tu netroškai jaunas mirti?"

"Azija maža - tvanku čia tapo:
plovė laivę į šiaurinę pusę,
atsiplėšdami nuo permirkusio trapo
žodžiai popieriuje tūpė.
Lingavau skaitydamas nuo denio:
žilas tėvas nešė sunkų skydą -
skleidės žiedlapiais ant žalio vario
vaiko žaizdos - rožės dar neskintos.

Sušukau, jog tas, kuris nemoka
juoktis, niekad neišmoksiąs verkti.
Persams moneta užtemdė protą:
iš senos pilies išspirdami į erdvę
jie mane padovanojo vėjui -
barbarams, civilizacijoms, ledynams, -
laikas uolą akyje praskėlė
ir stebuklus išdavė septynis.

Šventykla, suspindusi prie upės,
ant jonėninių kolonų ir iš kedro
Artemidė glostė stirną ir iš lėto supos– barzdos gotų, kirtusių kamieną.
Pyko Dzeusas, ir tęsėsi žaidynės-
iš Olimpo išmestiems atletams
skilinėjo dangiškosios sijos-
diskas pelenų virš mūsų mėtės.

Dykumoj ramiai pakibę sodus-
mėlyni šviestuvai žemės rūmui:
prisipildė širdys šviežio oro-
violetinės alyvos atsiduso.
Mauzoliejus papuoštas vežimais
keturkinkiais -marmuriniai liūtai
draskė tylą- nuolaužų verkimą.
Nemiegojo nakties sargas- rūkė.
Šiandien - paskutinis ir seniausias.
Kalkakmenio luituose paslėptas
(mumijos turistų, jaučių griaučiai)
amžinas žmonijos siluetas... "

“Jau miegi, senasis Herodotai? -
Bangos neša lyg nulaužtą iltį
uolą- šauniai pasėdėjom,- stokis:
grotos atrakintos - laikas kristi...
Ar turi kam padėkot už viską:
trumpą kardą, sudėvėtas kojas-
tarp griuvėsių, jeigu kas ir blizga, -
angelas mirties trumpam sustojęs.
Toluma apniukus, susitraukus -
nežinioj taip retos prorėžos,
atsargiai atslystanti per kalnus,
Herodotai, ar ji tau – vaivorykštė ?"

Herodotas

"Jau miegi, senasis Herodotai? -
Bangos neša uolą lyg nulaužtą iltį,
greit išeisiančiam dangus miglotas -
negi tu netroškai jaunas mirti?"

"Azija maža - tvanku čia tapo:
plovė laivę į šiaurinę pusę,
atsiplėšdami nuo permirkusio trapo
žodžiai popieriuje tūpė.
Lingavau skaitydamas nuo denio:
žilas tėvas nešė sunkų skydą -
skleidės žiedlapiais ant žalio vario
vaiko žaizdos - rožės dar neskintos.

Sušukau, jog tas, kuris nemoka
juoktis, niekad neišmoksiąs verkti.
Persams moneta užtemdė protą:
iš senos pilies išspirdami į erdvę
jie mane padovanojo vėjui -
barbarams, civilizacijoms, ledynams, -
laikas uolą akyje praskėlė
ir stebuklus išdavė septynis.

Šventykla, suspindusi prie upės,
ant jonėninių kolonų ir iš kedro
delnuose altoriaus Artemidė- supos– barzdos gotų, kirtusių kamieną.
Pyko Dzeusas, ir tęsėsi žaidynės-
iš Olimpo išmestiems atletams
skilinėjo dangiškosios sijos-
diskas pelenų virš mūsų mėtės.

Aptikau netyčia kabant sodus-
šviestuvus ant Babilono rūmo:
prisipildė širdys šviežio oro-
violetinės alyvos atsiduso.
Mauzoliejus papuoštas vežimais
keturkinkiais -marmuriniai liūtai
draskė tylą- nuolaužų verkimą.
Nemiegojo nakties sargas- rūkė.
Šiandien - paskutinis ir seniausias.
Kalkakmenio luituose paslėptas
(mumijos turistų, jaučių griaučiai)
amžinas žmonijos siluetas... "

“Jau miegi, senasis Herodotai? -
Bangos neša lyg nulaužtą iltį
uolą- šauniai pasėdėjom,- stokis:
grotos atrakintos - laikas kristi...
Ar turi kam padėkot už viską:
trumpą kardą, sudėvėtas kojas-
tarp griuvėsių, jeigu kas ir blizga, -
angelas mirties trumpam sustojęs.
Toluma apniukus, susitraukus -
nežinioj taip retos prorėžos,
atsargiai atslystanti per kalnus,
Herodotai, ar ji tau – vaivorykštė ?"

Herodotas

"Jau miegi, senasis Herodotai? -
Bangos neša uolą lyg nulaužtą iltį,
greit išeisiančiam dangus miglotas -
negi tu netroškai jaunas mirti?"

"Azija maža - tvanku čia tapo:
plovė laivę į šiaurinę pusę ,
atsiplėšusios nuo medvilninio trapo
paukštės Aleksandrijoje tūpė.
Lingavau skaitydamas nuo denio:
žilas tėvas nešė sunkų skydą -
skleidės žiedlapiais ant žalio vario
vaiko žaizdos - rožės dar neskintos.

Sušukau, jog tas, kuris nemoka
juoktis, niekad neišmoksiąs verkti.
Persams pinigai užtemdė protą:
iš senos pilies išspirdami į erdvę
jie mane padovanojo vėjui -
barbarams, civilizacijoms, ledynams, -
laikas uolą akyse praskėlė
ir stebuklus išdavė septynis.

Šventykla, suspindusi prie upės,
ant jonėninių kolonų ir iš kedro
delnuose altoriaus – stirnos- supos
barzdos gotų, kirtusių kamieną.
Milžiniškas, bet grakštus jaunuolis:
ne, ne tas, kurį sutrikdė kulnas-
iš jo kelių pasipylė molis –
kregždės iki šiol lizdus ten suka.

Pyko Dzeusas, ir tęsėsi žaidynės-
iš Olimpo išmestiems atletams
skilinėjo dangiškosios sijos-
diskas pelenų virš mūsų mėtės.
Aptikau netyčia kabant sodus-
šviestuvus ant Babilono rūmo:
prisipildė širdys šviežio oro-
violetinės alyvos atsiduso.

Mauzoliejus papuoštas vežimais
keturkinkiais -marmuriniai liūtai
draskė tylą- nuolaužų verkimą.
Nemiegojo nakties sargas- rūkė.
Šiandien - paskutinis ir seniausias.
Kalkakmenio luituose paslėptas
(mumijos turistų, jaučių griaučiai)
amžinas žmonijos siluetas... "

“Jau miegi, senasis Herodotai? -
Bangos neša lyg nulaužtą iltį
uolą- šauniai pasėdėjom,- stokis:
grotos atrakintos - laikas kristi...
Ar turi kam padėkot už viską:
trumpą kardą, sudėvėtas kojas-
tarp griuvėsių, jeigu kas ir blizga, -
angelas mirties trumpam sustojęs.
Toluma apniukus, susitraukus -
nežinioj taip retos prorėžos,
atsargiai atslystanti per kalnus,
Herodotai, ar ji tau – vaivorykštė ?"