Herodotas

"Jau miegi, senasis Herodotai? -
Bangos neša uolą lyg nulaužtą iltį,
greit išeisiančiam dangus miglotas -
negi tu netroškai jaunas mirti?"

"Azija maža - tvanku čia tapo:
plovė laivę į šiaurinę pusę,
atsiplėšdami nuo permirkusio trapo
žodžiai popieriuje tūpė.
Lingavau skaitydamas nuo denio:
žilas tėvas nešė sunkų skydą -
skleidės žiedlapiais ant žalio vario
vaiko žaizdos - rožės dar neskintos.

Sušukau, jog tas, kuris nemoka
juoktis, niekad neišmoksiąs verkti.
Persams moneta užtemdė protą:
iš senos pilies išspirdami į erdvę
jie mane padovanojo vėjui -
barbarams, civilizacijoms, ledynams, -
laikas uolą akyje praskėlė
ir stebuklus išdavė septynis.

Šventykla, suspindusi prie upės,
ant jonėninių kolonų ir iš kedro
Artemidė glostė stirną ir iš lėto supos– barzdos gotų, kirtusių kamieną.
Pyko Dzeusas, ir tęsėsi žaidynės-
iš Olimpo išmestiems atletams
skilinėjo dangiškosios sijos-
diskas pelenų virš mūsų mėtės.

Dykumoj ramiai pakibę sodus-
mėlyni šviestuvai žemės rūmui:
prisipildė širdys šviežio oro-
violetinės alyvos atsiduso.
Mauzoliejus papuoštas vežimais
keturkinkiais -marmuriniai liūtai
draskė tylą- nuolaužų verkimą.
Nemiegojo nakties sargas- rūkė.
Šiandien - paskutinis ir seniausias.
Kalkakmenio luituose paslėptas
(mumijos turistų, jaučių griaučiai)
amžinas žmonijos siluetas... "

“Jau miegi, senasis Herodotai? -
Bangos neša lyg nulaužtą iltį
uolą- šauniai pasėdėjom,- stokis:
grotos atrakintos - laikas kristi...
Ar turi kam padėkot už viską:
trumpą kardą, sudėvėtas kojas-
tarp griuvėsių, jeigu kas ir blizga, -
angelas mirties trumpam sustojęs.
Toluma apniukus, susitraukus -
nežinioj taip retos prorėžos,
atsargiai atslystanti per kalnus,
Herodotai, ar ji tau – vaivorykštė ?"