Jau miegi, senasis Herodotai? -
bangos neša uolą lyg nulaužtą iltį,
greit išeisiančiam dangus miglotas-
negi tu netroškai jaunas mirti?

Azija – maža: tvanku čia tapo,
plovė laivę į šiaurinę pusę
atsiplėšusios nuo medvilninio trapo
storos knygos Aleksandrijoje tūpė.
Lingavai skaitydamas nuo denio:
žilas tėvas nešė sunkų skydą-
žaizdos skleidžias žiedlapiais ant žalio vario -
graikė rožės prie upelio nenuskynė.

Tu šaukei, jog tas kuris nemoka
juoktis, niekad neišmoktų verkti:
persai žino kaip apdumti protą –
net jei sau patiems-išspirdami į erdvę
jie tave padovanojo vėjui,
barbarams, civilizacijoms, ledynams-
laikas uolą akyse praskėlė
ir stebuklus išdavė septynis:

Šventykla, suspindusi prie upės,
ant jonėninių kolonų ir iš kedro
delnuose altoriaus – stirnos. Supas
barzdos gotų, kertančių kamieną.
Veidrodžiai, vėjarodžiai - kaip liepta-
marmuras neprilietė granito,
švyturiais uždegę biblioteką,
tirpsta kaulai, antraštėms išnykstant.

Milžiniškas, bet grakštus jaunuolis:
ne, ne tas, kurį sutrikdė kulnas-
kartais pasitaiko prastas molis –
kregždėmis pernakt ant žemės trupa.
Stebi Dzeusas ir tęsiasi žaidynės-
iš Olimpo išmestiems atletams
skilinėja dangiškosios sijos-
diskas pelenų virš mūsų mėtos.

Aptikai ir mėlynuosius sodus-
šviestuvus ant Babilono rūmo:
plaučiuose lig soties šviežio oro-
violetinės alyvos atsidūsta.
Mauzoliejus, papuoštas vežimais-
keturkinkiais -marmuriniai liūtai
saugos tylą- nuolaužų verkimą:
trys kryžiuočiai kreivą pypkę rūko. 

Šiandien paskutinis ir seniausias.
Kalkakmenio luituose paslėptas-
mumijos, turizmas, jaučių griaučiai-
amžinas žmonijos siluetas.
Bet būk geras, padėkok už viską:
trumpą kardą, sudėvėtas kojas-
tarp griuvėsių jeigu kas ir blizga-
jaunas angelas trumpam sustojęs.

Jau miegi senasis Herodotai? 
bangos neša lyg nulaužtą iltį
uolą- šauniai pasėdėjom,- stokis,
grotos atrakintos, laikas kristi...
Toluma apniukus, susitraukus -
nežinioj taip retos prorėžos,
atsargiai atslystanti per kalnus,
Herodotai, ar ji tau – vaivorykštė ?

Herodotas iš Helikarnaso ( 485 - 425 m. pr. m. e.), senovės graikų istorikas, vadinamas istorijos tėvu. Jo „Įstorija“, yra vienas pirmųjų šaltinių, kuriame  įvardijami  septyni pasaulio stebuklai -Egipto piramidės, kabantieji Babilono (Semiramidės) sodai, Halikarnaso mauzoliejus, Efeso Artemidės šventykla, Kolosas, Aleksandrijos švyturys,  Dzeuso skulptūra.

Jau miegi, senasis Herodotai? -
bangos neša uolą lyg nulaužtą iltį,
greit išeisiančiam dangus miglotas-
negi tu netroškai jaunas mirti?

Azija – maža: tvanku čia tapo,
plovė laivę į šiaurinę pusę
atsiplėšusios nuo medvilninio trapo
storos knygos Aleksandrijoje tūpė.
Lingavai skaitydamas nuo denio:
žilas tėvas nešė sunkų skydą-
žaizdos skleidžias žiedlapiais ant žalio vario -
graikė rožės prie upelio nenuskynė.
Tu šaukei, jog tas kuris nemoka
juoktis, niekad neišmoktų verkti:
persai žino kaip apdumti protą –
net jei sau patiems-išspirdami į erdvę
jie tave padovanojo vėjui,
barbarams, civilizacijoms, ledynams-
laikas uolą akyse praskėlė
ir stebuklus išdavė septynis:

Šventykla, suspindusi prie upės,
ant jonėninių kolonų ir iš kedro
delnuose altoriaus – stirnos. Supas
barzdos gotų, kertančių kamieną.
Veidrodžiai, vėjarodžiai - kaip liepta-
marmuras neprilietė granito,
švyturiais uždegę biblioteką,
tirpsta kaulai, antraštėms išnykstant.

Milžiniškas, bet grakštus jaunuolis:
ne, ne tas, kurį sutrikdė kulnas-
kartais pasitaiko prastas molis –
kregždėmis pernakt ant žemės trupa.
Stebi Dzeusas ir tęsiasi žaidynės-
iš Olimpo išmestiems atletams
skilinėja dangiškosios sijos-
diskas pelenų virš mūsų mėtos.

Aptikai ir mėlynuosius sodus
šviestuvus ant Babilono rūmo:
plaučiuose lig soties šviežio oro-
violetinės alyvos atsidūsta.
Mauzoliejus, papuoštas vežimais-
keturkinkiais -marmuriniai liūtai
saugos tylą- nuolaužų verkimą:
trys kryžiuočiai kreivą pypkę rūko. 

Šiandien paskutinis ir seniausias.
Kalkakmenio luituose paslėptas-
mumijos, turizmas, jaučių griaučiai-
amžinas žmonijos siluetas.

Bet būk geras, padėkok už viską:
trumpą kardą, sudėvėtas kojas-
tarp griuvėsių jeigu kas ir blizga-
jaunas angelas trumpam sustojęs.

Jau miegi senasis Herodotai? 
bangos neša lyg nulaužtą iltį
uolą- šauniai pasėdėjom,- stokis,
grotos atrakintos, laikas kristi...

Toluma apniukus, susitraukus -
nežinioj taip retos prorėžos,
atsargiai atslystanti per kalnus,
Herodotai, ar ji tau – vaivorykštė ?

Herodotas iš Helikarnaso ( 485 - 425 m. pr. m. e.), senovės graikų istorikas, vadinamas istorijos tėvu. Jo „Įstorija“, yra vienas pirmųjų šaltinių, kuriame  įvardijami  septyni pasaulio stebuklai -Egipto piramidės, kabantieji Babilono (Semiramidės) sodai, Halikarnaso mauzoliejus, Efeso Artemidės šventykla, Kolosas, Aleksandrijos švyturys,  Dzeuso skulptūra.

Jau miegi, senasis Herodotai? -
bangos neša uolą lyg nulaužtą iltį,
greit išeisiančiam dangus miglotas-
negi tu netroškai jaunas mirti?

Azija – maža, tvanku čia tapo,
plovė laivę į šiaurinę pusę
atsiplėšusios nuo medvilninio trapo
storos knygos Aleksandrijoje tūpė.
Lingavai skaitydamas nuo denio:
žilas tėvas nešė sunkų skydą-
žaizdos skleidžias žiedlapiais ant žalio vario -
graikė rožės prie upelio nenuskynė.
Tu šaukei, jog tas kuris nemoka
juoktis, niekad neišmoktų verkti:
persai žino kaip apdumti protą –
net jei sau patiems-išspirdami į erdvę
jie tave padovanojo vėjui,
barbarams, civilizacijoms, ledynams-
laikas uolą akyse praskėlė
ir stebuklus išdavė septynis.

Šventykla, suspindusi prie upės,
ant jonėninių kolonų ir iš kedro
delnuose altoriaus – stirnos. Supas
barzdos gotų kertančios kamieną.
Veidrodžiai, vėjarodžiai - kaip liepta-
marmuras neprilietė granito,
švyturiais uždegę biblioteką,
tirpsta kaulai, antraštės išnyksta.

Milžiniškas, bet grakštus jaunuolis -
Ne, ne tas, kurį sutrikdė kulnas-
kartais pasitaiko prastas molis –
kregždėmis pernakt ant žemės trupa.
Stebi Dzeusas ir tęsiasi žaidynės-
iš Olimpo išmestiems atletams
skilinėja dangiškosios sijos-
diskas pelenų virš mūsų mėtos.

Aptikai ir mėlynuosius sodus
šviestuvus ant Babilono rūmo
į plaučius lig soties pilam šviežią orą-
kažkodėl alyvos atsidūsta.
Mauzoliejus papuoštas vežimais-
keturkinkiais -marmuriniai liūtai
saugos tylą- nuolaužų verkimą.
Trys kryžiuočiai kreivą pypkę rūko. 

Šiandien paskutinis ir seniausias.
Kalkakmenio luituose paslėptas-
mumijos, turizmas, jaučių griaučiai-
amžinas žmonijos siluetas.
Bet būk geras, padėkok už viską,
Trumpą ranką, sudėvėtas kojas-
Tarp griuvėsių jeigu kas ir blizga-
Tai tik angelas trumpam sustojęs.

Jau miegi senasis Herodotai? 
bangos neša lyg nulaužtą iltį
uolą, šauniai pasėdėjom- stokis,
grotos atrakintos –laikas kristi...
Toluma apniukus, susitraukus -
nežinioj taip retos prorėžos
atsargiai atslystanti per kalnus,
Herodotai, ar ji tau – vaivorykštė ?

Herodotas iš Helikarnaso ( 485 - 425 m. pr. m. e.), senovės graikų istorikas, vadinamas istorijos tėvu. Jo „Įstorija“, yra vienas pirmųjų šaltinių, kuriame  įvardijami  septyni pasaulio stebuklai -Egipto piramidės, kabantieji Babilono (Semiramidės) sodai, Halikarnaso mauzoliejus, Efeso Artemidės šventykla, Kolosas, Aleksandrijos švyturys,  Dzeuso skulptūra.

Herodotas

Jau miegi, senasis Herodotai? -
bangos neša uolą lyg nulaužtą iltį,
greit išeisiančiam dangus miglotas-
negi tu netroškai jaunas mirti?

Azija – maža, tvanku čia tapo,
plovė laivę į šiaurinę pusę
atsiplėšusios nuo medvilninio trapo
storos knygos Aleksandrijoje tūpė.
Lingavai skaitydamas nuo denio:
žilas tėvas nešė sunkų skydą-
žaizdos skleidžias žiedlapiais ant žalio vario -
graikė rožės prie upelio nenuskynė.
Tu šaukei, jog tas kuris nemoka
juoktis, niekad neišmoktų verkti:
persai žino kaip apdumti protą –
net jei sau patiems-išspirdami į erdvę
jie tave padovanojo vėjui,
barbarams, civilizacijoms, ledynams-
laikas uolą akyse praskėlė
ir stebuklus išdavė septynis.

Šventykla, suspindusi prie upės,
ant jonėninių kolonų ir iš kedro
delnuose altoriaus – stirnos. Supas
barzdos gotų kertančios kamieną.
Veidrodžiai, vėjarodžiai - kaip liepta-
marmuras neprilietė granito,
švyturiais uždegę biblioteką,
tirpsta kaulai, antraštės išnyksta.

Milžiniškas, bet grakštus jaunuolis -
Ne, ne tas, kurį sutrikdė kulnas-
kartais pasitaiko prastas molis –
kregždėmis pernakt ant žemės trupa.
Stebi Dzeusas ir tęsiasi žaidynės-
iš Olimpo išmestiems atletams
skilinėja dangiškosios sijos-
diskas pelenų virš mūsų mėtos.

Aptikai ir mėlynuosius sodus
šviestuvus ant Babilono rūmo
į plaučius lig soties pilam šviežią orą-
kažkodėl alyvos atsidūsta.
Mauzoliejų papuošti vežimais-
keturkinkiai -marmuriniai liūtai
saugo tylą- nuolaužų verkimą.
Trys kryžiuočiai kreivą pypkę rūko. 

Šiandien paskutinis ir seniausias.
Kalkakmenio luituose paslėptas-
mumijos, turizmas, jaučių griaučiai-
amžinas žmonijos siluetas.
Bet būk geras, padėkok už viską,
Trumpą ranką, sudėvėtas kojas-
Tarp griuvėsių jeigu kas ir blizga-
Tai tik angelas trumpam sustojęs.

Jau miegi senasis Herodotai? 
bangos neša lyg nulaužtą iltį
uolą, šauniai pasėdėjom- stokis,
grotos atrakintos –laikas kristi...
Toluma apniukus, susitraukus -
nežinioj taip retos prorėžos
atsargiai atslystanti per kalnus,
Herodotai, ar ji tau – vaivorykštė ?



Herodotas iš Helikarnaso ( 485 - 425 m. pr. m. e.), senovės graikų istorikas, vadinamas istorijos tėvu. Jo „Įstorija“, yra vienas pirmųjų šaltinių, kuriame  įvardijami  septyni pasaulio stebuklai -Egipto piramidės, kabantieji Babilono (Semiramidės) sodai, Halikarnaso mauzoliejus, Efeso Artemidės šventykla, Kolosas, Aleksandrijos švyturys,  Dzeuso skulptūra.

gėlė

Šaltupio paviršium šliaužiant brizui,
veidrodiniam karpiui dūžta akys:
troškuly liepsnojantis narcize,
pašnibždėkim.. tu toks pasimetęs.
Atspindžiai –mįslingos, liūdnos vėlės,
išnaros- nuplaukusios gyvatės,
degančias rankas dangun iškėlus
vandeny žarijos paukščio plakas.

Tobulesnis tavo veido aidas,
kalkakmenis radęs piramidę,-
man gražiau lyg debesys palaidos
krūtys nelytėtos Afroditės.
Tėvo  rūmuose nebuvo šukių,
vietoj ašarų - granito salės
užrakintos vėliavom- į plukių
pievas langas tyliai atsidaro

tu išgirstum tylinčios mergaitės
giesmėje nebylų, baltą rojų
kalnus, sniegą, hiacinto gaivą...
drumzlinam šaltinyje sustojam
atsitrenkdami į sunkų, kietą  -
grožio akmenį – ant kranto gulam-
vis mažiau gertuvėj laiko lieka, 
taip arti naktinio vėjo dūriai.

Kas esi? Tu niekad nežinojai -
pamatei tik paskutinį kartą.
Faunams fleitomis tarp nendrių grojant,
suliepsnosi ant žolėto kranto,
prisišaukdamas į ugnį aidą
atvaizdo daugiau nebepažintum-
saulė balzgana nutūps ant veido 
žalias kraujas sutekės į lysvę.

Šaltupio paviršium šliaužiant brizui,
veidrodiniam karpiui dūžta akys:
troškuly liepsnojantis narcize,
pašnibždėkim.. tu toks pasimetęs.
Atspindžiai –mįslingos, liūdnos vėlės,
išnaros- nuplaukusios gyvatės,
degančias rankas dangun iškėlus
vandeny žarijos paukščio plakas.

Tobulesnis tavo veido aidas,
kalkakmenis radęs piramidę,-
man gražiau lyg debesys palaidos
krūtys nelytėtos Afroditės.
Tėvo  rūmuose nebuvo šukių,
vietoj ašarų - granito salės
užrakintos vėjo- tik į plukių
pievas langas tyliai atsidaro

ten išgirstum tylinčios mergaitės
giesmėje nebylų, baltą rojų
kalnus, sniegą, hiacinto gaivą...
drumzlinam šaltinyje sustojam
atsitrenkdami į sunkų, kietą  -
grožio akmenį – ant kranto gulam-
vis mažiau gertuvėj laiko lieka, 
taip arti naktinio vėjo dūriai.

Kas esi? Tu niekad nežinojai -
pamatei tik paskutinį kartą.
Faunams fleitomis tarp nendrių grojant,
suliepsnosi ant žolėto kranto,
prisišaukdamas į ugnį aidą
atvaizdo daugiau nebepažintum-
saulė balzgana nutūps ant veido 
žalias kraujas sutekės į lysvę.
visi įrašai

Šaltupio paviršium šliaužiant brizui,
veidrodiniam karpiui dūžta akys:
troškuly liepsnojantis narcize,
pašnibždėkim.. tu toks pasimetęs.
Atspindžiai –mįslingos, liūdnos vėlės,
išnaros- nuplaukusios gyvatės,
degančias rankas dangun iškėlus
vandeny žarijos paukščio plakas.

Tobulesnis tavo veido aidas,
kalkakmenis radęs piramidę,-
man gražiau lyg debesys palaidos
krūtys nelytėtos Afroditės.
Tėvo  rūmuose nebuvo šukių,
vietoj ašarų - granito salės
užrakintos vėjo- kam į plukių
pievas langas tyliai atsidaro

tas išgirstų tylinčios mergaitės
giesmėje nebylų, baltą rojų
kalnus, sniegą, hiacinto gaivą...
drumzlinam šaltinyje sustojam
atsitrenkdami į sunkų, kietą  -
grožio akmenį – ant kranto gulam-
vis mažiau gertuvėj laiko lieka, 
taip arti naktinio vėjo dūriai.

Kas esi? Tu niekad nežinojai -
pamatei tik paskutinį kartą.
Faunams fleitomis tarp nendrių grojant,
suliepsnosi ant žolėto kranto,
prisišaukdamas į ugnį aidą
atvaizdo daugiau nebepažintum-
saulė balzgana nutūps ant veido 
žalias kraujas sutekės į lysvę.

Pasaka apie narcizą

Šaltupio paviršium šliaužiant brizui,
veidrodiniam karpiui dūžta akys:
troškuly liepsnojantis narcize,
pašnibždėkim.. tu toks pasimetęs.
Atspindžiai –mįslingos, liūdnos vėlės,
išnaros, nuplaukusios gyvatės-
degančias rankas dangun iškėlus
vandeny žarijos paukščio plakas.

Tobulesnis tavo veido aidas,
kalkakmenis radęs piramidę,-
man gražiau lyg debesys palaidos
krūtys nelytėtos Afroditės.
Tėvo  rūmuose nebuvo šukių,
vietoj ašarų - granito salės
išdabintos alebardom- kam į plukių
pievas langas tyliai atsidaro

tas išgirstų tylinčios mergaitės
giesmėje nebylų, baltą rojų
kalnus, sniegą, hiacinto gaivą...
drumzlinam šaltinyje sustojam
atsitrenkdami į sunkų, kietą  -
grožio akmenį – ant kranto gulam-
vis mažiau gertuvėj laiko lieka, 
taip arti naktinio vėjo dūriai.

Kas esi? Tu niekad nežinojai -
pamatei tik paskutinį kartą.
Faunams fleitomis tarp nendrių grojant,
suliepsnosi ant žolėto kranto,
prisišaukdamas į ugnį aidą
atvaizdo daugiau nebepažintum-
saulė balzgana nutūps ant veido 
žalias kraujas sutekės į lysvę.

Šaltupio paviršium šliaužiant brizui,
veidrodiniam karpiui dūžta akys:
troškuly liepsnojantis narcize,
pašnibždėkim.. tu toks pasimetęs.
Atspindžiai –mįslingos, liūdnos vėlės,
išnaros, nuplaukusios gyvatės-
degančias rankas dangun iškėlus,
vandeny žarijos paukščio plakas.

Tobulesnis tavo veido aidas,
kalkakmenis radęs piramidę,-
man gražiau lyg debesys palaidos,
krūtys nelytėtos Afroditės.
Tėvo  rūmuose nebuvo šukių,
vietoj ašarų - granito salės
išdabintos alebardomis- į plukių
pievas langas tyliai atsidarė

ir išgirdo tylinčią mergaitę,
giedančią nebylų, baltą rojų
kalnus, sniegą, hiacinto gaivą...
vandeny tyram per amžius stovim.
Atsitrenkdami į sunkų, kietą  -
grožio akmenį – ant kranto gulam-
vis mažiau gertuvėj laiko lieka, 
vis arčiau naktinio vėjo dūriai.

Kas esi? Tu niekad nežinojai -
pamatei tik paskutinį kartą.
Faunams fleitomis tarp nendrių grojant,
suliepsnosi ant žolėto kranto,
prisišaukdamas į ugnį aidą
atvaizdo daugiau nebepažintum-
saulė balzgana nutūps ant veido 
žalias kraujas sutekės į lysvę.