Pasaka apie narcizą

Šaltupio paviršium šliaužiant brizui,
veidrodiniam karpiui dūžta akys:
troškuly liepsnojantis narcize,
pašnibždėkim.. tu toks pasimetęs.
Atspindžiai –mįslingos, liūdnos vėlės,
išnaros, nuplaukusios gyvatės-
degančias rankas dangun iškėlus
vandeny žarijos paukščio plakas.

Tobulesnis tavo veido aidas,
kalkakmenis radęs piramidę,-
man gražiau lyg debesys palaidos
krūtys nelytėtos Afroditės.
Tėvo  rūmuose nebuvo šukių,
vietoj ašarų - granito salės
išdabintos alebardom- kam į plukių
pievas langas tyliai atsidaro

tas išgirstų tylinčios mergaitės
giesmėje nebylų, baltą rojų
kalnus, sniegą, hiacinto gaivą...
drumzlinam šaltinyje sustojam
atsitrenkdami į sunkų, kietą  -
grožio akmenį – ant kranto gulam-
vis mažiau gertuvėj laiko lieka, 
taip arti naktinio vėjo dūriai.

Kas esi? Tu niekad nežinojai -
pamatei tik paskutinį kartą.
Faunams fleitomis tarp nendrių grojant,
suliepsnosi ant žolėto kranto,
prisišaukdamas į ugnį aidą
atvaizdo daugiau nebepažintum-
saulė balzgana nutūps ant veido 
žalias kraujas sutekės į lysvę.