Šaltupio paviršium šliaužiant brizui,
veidrodiniam karpiui dūžta akys:
troškuly liepsnojantis narcize,
pašnibždėkim.. tu toks pasimetęs.
Atspindžiai –mįslingos, liūdnos vėlės,
išnaros, nuplaukusios gyvatės-
degančias rankas dangun iškėlus,
vandeny žarijos paukščio plakas.

Tobulesnis tavo veido aidas,
kalkakmenis radęs piramidę...
man gražiau lyg debesys palaidos,
krūtys nelytėtos Afroditės...
Tėvo  rūmuose nebuvo šukių,
vietoj ašarų - granito salės
išdabintos alebardomis- į plukių
pievas langas tyliai atsidarė

ir išgirdo tylinčią mergaitę,
giedančią nebylų, baltą rojų
kalnus, sniegą, hiacinto gaivą...
vandeny tyram per amžius stovim.
Atsitrenkdami į sunkų, kietą  -
grožio akmenį – ant kranto gulam-
vis mažiau gertuvėj laiko lieka, 
vis arčiau naktinio vėjo dūriai.

Kas esi? Tu niekad nežinojai -
pamatei tik paskutinį kartą.
Faunams fleitomis tarp nendrių grojant,
suliepsnosi ant žolėto kranto,
prisišaukdamas į ugnį aidą
atvaizdo daugiau nebepažintum-
saulė balzgana nutūps ant veido 
žalias kraujas sutekės į lysvę.

Šaltupio paviršium šliaužiant brizui,
veidrodiniam karpiui dūžta akys:
troškuly liepsnojantis narcize,
pašnibždėkim.. tu toks pasimetęs.
Atspindžiai –mįslingos, liūdnos vėlės,
išnaros, nuplaukusios gyvatės-
degančias rankas dangun iškėlus,
vandeny žarijos paukščio plakas.

Tobulesnis tavo veido aidas,
kalkakmenis radęs piramidę...
man gražiau lyg debesys palaidos,
krūtys nelytėtos Afroditės...
Tėvo  rūmuose nebuvo šukių,
vietoj ašarų - granito salės
išdabintos alebardomis- į plukių
pievas langas tyliai atsidarė

ir išgirdo tylinčią mergaitę,
giedančią nebylų, baltą rojų
kalnus, sniegą, hiacinto gaivą...
vandeny tyram per amžius stovim.
Atsitrenkdami į sunkų, kietą  -
grožio akmenį – ant kranto gulam-
vis mažiau gertuvėj laiko lieka, 
vis arčiau naktinio vėjo dūriai.

Kas esi? Tu niekad nežinojai -
pamatei tik paskutinį kartą.
Faunams fleitomis tarp nendrių grojant,
suliepsnosi ant žolėto kranto,
prisišaukdamas į ugnį aidą
atvaizdo daugiau nebepažintum-
saulė balzganai išdegins veidą 
žalias kraujas nutekės per lysvę.


visi įrašai

Šaltupio paviršium šliaužiant brizui,
veidrodiniam karpiui dūžta akys:
troškuly liepsnojantis narcize,
pašnibždėkim.. tu toks pasimetęs.
Atspindžiai –mįslingos, liūdnos vėlės,
išnaros, nuplaukusios gyvatės-
degančias rankas dangun iškėlus,
vandeny žarijos paukščio plakas.

Tobulesnis tavo veido aidas,
kalkakmenis radęs piramidę...
man gražiau lyg debesys palaidos,
krūtys nelytėtos Afroditės...
Tėvo  rūmuose nebuvo šukių,
vietoj ašarų - granito salės
išdabintos alebardomis- į plukių
pievas langas tyliai atsidarė

ir išgirdo tylinčią mergaitę,
giedančią nebylų, baltą rojų
kalnus, sniegą, hiacinto gaivą...
vandeny tyram per amžius stovim.
Atsitrenk į sunkų, kietą  -
grožio akmenį – ant kranto gulam
vis mažiau gertuvėj laiko lieka, 
vis arčiau naktinio vėjo dūriai.

Kas esi? Tu niekad nežinojau -
pamatei tik paskutinį kartą.
Faunams fleitomis tarp nendrių grojant,
tu liepsnoji ant žolėto kranto,
prisišaukdamas į ugnį aidą
atvaizdo  daugiau nebepažinsi-
saulė balzganai išdegins veidą 
žalias kraujas nutekės per lysvę.

geltonas

Juodžiau už naktį

Juodžiau už naktį žydinti naktis bemiegė-
patvoriuose trilapis sapnas tradeskantės,
sulipę lūpos šnara: - „tėve, Alighieri-
aš sudaužiau sonetų pynę ratuos Dantės...“.

Ant linijos delnų atpūsk aguonos dievą-
          drugelis dilgėlinis gieda ...

Remkis.

Savam žvaigždynui išperėjęs žalią sielą,
Basio pargrįžo apkabinti gipso šunį.
Po varnalėšų skėčiais kiauras snapas guli,
ant skrybėlės šiaudelio skruzdės miega.

Jis praveria duris, kurios nepūna – siena:
        kaštonas įkrenta į sniegą....

Šūviai.

Vokų pagelsta popierius – ne gėda-
ištempkim venas ligi pat skambėjimo,
trieilis prisileido į tinklainę mėlyno -
gyvenimo vandens iš šono bėgančio.

Pakaušius skutam, aš jo klausiu: – „Vienas
skiemuo gražiau už kitą spiegia....“

„Vėjas“.

Juodžiau už naktį

Juodžiau už naktį žydinti naktis bemiegė-
patvoriuose trilapis sapnas tradeskantės,
sulipę lūpos šnara: - „tėve, Alighieri-
sonetų pynę sudaužiau ratuose Dantės...“.

Ant linijos delnų atpūsk aguonos dievą-
          drugelis dilgėlinis gieda ...

Remkis.

Savo žvaigždynui išperėjęs žalią sielą,
Basio pargrįžo apkabinti gipso šunį.
Po varnalėšų skėčiais kiauras snapas guli,
ant skrybėlės šiaudelio skruzdės miega.

Jis praveria duris, kurios nepūna – siena:
        kaštonas įkrenta į sniegą....

Šūviai.

Vokų pagelsta popierius – ne gėda-
ištempkim venas ligi pat skambėjimo,
trieilis prisileido į tinklainę mėlyno -
gyvenimo vandens iš šono bėgančio.

Pakaušius skutam, aš jo klausiu: – „Vienas
skiemuo gražiau už kitą spiegia....“

„Vėjas“.

Juodžiau už naktį

Juodžiau už naktį žydinti naktis bemiegė-
patvoriuose trilapis sapnas tradeskantės,
sulipę lūpos šnara: - „tėve, Alighieri-
sonetų pynę sudaužiau ratuose Dantės...“.

Ant linijos delnų atpūsk aguonos dievą-
          drugelis dilgėlinis gieda ...

Remkis.

Savo žvaigždynui išperėjęs žalią sielą,
Basio pargrįžo apkabinti gipso šunį.
Po varnalėšų skėčiais kiauras snapas guli,
ant skrybėlės šiaudelio skruzdės miega.

Jis praveria duris, kurios nepūna – siena:
        kaštonas įkrenta į sniegą....

Šūviai.

Vokų pagelsta popierius – ne gėda-
ištempkim venas ligi pat skambėjimo,
trieilis prisileido į tinklainę mėlyno -
gyvenimo vandens iš šono bėgančio.

Pakaušį skutant,  jo paklausčiau: – „Vienas
skiemuo gražiau už kitą spiegia....“

„Vėjas“.

Juodžiau už naktį

Juodžiau už naktį žydinti naktis bemiegė-
patvoriuose trilapis sapnas tradeskantės,
sulipę lūpos šnara: - „tėve, Alighieri-
sonetų pynę sudaužiau ratuose Dantės...“.

Ant linijos delnų atpūsk aguonos dievą-
          drugelis dilgėlinis gieda ...

Remkis.

Savo žvaigždynui išperėjęs žalią sielą,
Basio pargrįžo apkabinti gipso šunį.
Po varnalėšų skėčiais kiauras snapas guli,
ant skrybėlės šiaudelio skruzdė smiega.

Jis praveria duris, kurios nepūna – siena:
        kaštonas įkrenta į sniegą....

Šūviai.

Vokų pagelsta popierius – ne gėda-
ištempkim venas ligi pat skambėjimo,
trieilis prisileido į tinklainę mėlyno -
gyvenimo vandens iš šono bėgančio.

Pakaušį skutant,  jo paklausčiau: – „Vienas skiemuo gražiau už kitą spiegia....“

„Vėjas“.

baltas

Mano senelė

Mano senelė tik taškas,
lyg nesibaigiantys
burokų
laukai-

molžemį atspirs
nuo kaliošų

Rubliovo sparnų
plėsčiojimais
išsivaduodama ...

Karčios vynuogės
akiduobių dieduk-
šlaitai su nuolydžiu
į pietus,
priemolių ir priesmėlių
dirvoj
genėjimas sergančiųjų:
žydint,
iš pažastų auga posūniai-
nugnybi virš antrojo lapo-
išaugus nauja eilė,
tuomet- virš pirmojo
gnybk.

Iškeroję žali ūgliai,
vėsoj išpūstais stiklais 
iš vynmedžio gerti–

ach, koks jis ružavas-

tirštas iš panagių
pernakt bėga
lyg burokų sunka ... 

Negirdi manų akiduobių,
dieduk.
Apsitraukė plunksnom,
sukežus oda.

Tyliu, jau tyliu.