Šaltupio paviršium šliaužiant brizui,
veidrodiniam karpiui dūžta akys:
troškuly liepsnojantis narcize,
pašnibždėkim.. tu toks pasimetęs.
Atspindžiai –mįslingos, liūdnos vėlės,
išnaros, nuplaukusios gyvatės-
degančias rankas dangun iškėlus,
vandeny žarijos paukščio plakas.

Tobulesnis tavo veido aidas,
kalkakmenis radęs piramidę...
man gražiau lyg debesys palaidos,
krūtys nelytėtos Afroditės...
Tėvo  rūmuose nebuvo šukių,
vietoj ašarų - granito salės
išdabintos alebardomis- į plukių
pievas langas tyliai atsidarė

ir išgirdo tylinčią mergaitę,
giedančią nebylų, baltą rojų
kalnus, sniegą, hiacinto gaivą...
vandeny tyram per amžius stovim.
Atsitrenkdami į sunkų, kietą  -
grožio akmenį – ant kranto gulam-
vis mažiau gertuvėj laiko lieka, 
vis arčiau naktinio vėjo dūriai.

Kas esi? Tu niekad nežinojai -
pamatei tik paskutinį kartą.
Faunams fleitomis tarp nendrių grojant,
suliepsnosi ant žolėto kranto,
prisišaukdamas į ugnį aidą
atvaizdo daugiau nebepažintum-
saulė balzganai išdegins veidą 
žalias kraujas nutekės per lysvę.


visi įrašai