Raitelio mirtis

Žirgų negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
legionieriai leidžias vakarop:
pilkėjant bronzai kontūruos kalnagubrių
laukinės pienės smelkiasi -
kariams kvapai -liuminescencija
moters sustojusios sode
prie paslikos gėlės:
tuomet mes puolam-
bėgančiojo plunksnas
neša vėjas-
kol suskambės jo šalmo
ir akmens jungtis,
regiu suspėjantį įžvelgt -
po speneliu kairiuoju
mano dovanotą rožę
skleidžiant lūpas:
koks laibas ir grakštus
Romėnų ietininko riešas:
kartu jie pasiekia akvamarino rytą-
sodybą, blizgančias šukas –
tylos liežuviai veja plaukus
sesers pargrįžtančios nuo upės
aš
jai saugoju ilgus žodžius-
žolė dar taip aukšta.