Herodotas

"Jau miegi, senasis Herodotai? -
Bangos neša uolą lyg nulaužtą iltį,
greit išeisiančiam dangus miglotas -
negi tu netroškai jaunas mirti?"

"Azija maža - tvanku čia tapo:
plovė laivę į šiaurinę pusę ,
atsiplėšusios nuo medvilninio trapo
paukštės Aleksandrijoje tūpė.
Lingavau skaitydamas nuo denio:
žilas tėvas nešė sunkų skydą -
skleidės žiedlapiais ant žalio vario
vaiko žaizdos - rožės dar neskintos.

Sušukau, jog tas, kuris nemoka
juoktis, niekad neišmoksiąs verkti.
Persams pinigai užtemdė protą:
iš senos pilies išspirdami į erdvę
jie mane padovanojo vėjui -
barbarams, civilizacijoms, ledynams, -
laikas uolą akyse praskėlė
ir stebuklus išdavė septynis.

Šventykla, suspindusi prie upės,
ant jonėninių kolonų ir iš kedro
delnuose altoriaus – stirnos- supos
barzdos gotų, kirtusių kamieną.
Milžiniškas, bet grakštus jaunuolis:
ne, ne tas, kurį sutrikdė kulnas-
iš jo kelių pasipylė molis –
kregždės iki šiol lizdus ten suka.

Pyko Dzeusas, ir tęsėsi žaidynės-
iš Olimpo išmestiems atletams
skilinėjo dangiškosios sijos-
diskas pelenų virš mūsų mėtės.
Aptikau netyčia kabant sodus-
šviestuvus ant Babilono rūmo:
prisipildė širdys šviežio oro-
violetinės alyvos atsiduso.

Mauzoliejus papuoštas vežimais
keturkinkiais -marmuriniai liūtai
draskė tylą- nuolaužų verkimą.
Nemiegojo nakties sargas- rūkė.
Šiandien - paskutinis ir seniausias.
Kalkakmenio luituose paslėptas
(mumijos turistų, jaučių griaučiai)
amžinas žmonijos siluetas... "

“Jau miegi, senasis Herodotai? -
Bangos neša lyg nulaužtą iltį
uolą- šauniai pasėdėjom,- stokis:
grotos atrakintos - laikas kristi...
Ar turi kam padėkot už viską:
trumpą kardą, sudėvėtas kojas-
tarp griuvėsių, jeigu kas ir blizga, -
angelas mirties trumpam sustojęs.
Toluma apniukus, susitraukus -
nežinioj taip retos prorėžos,
atsargiai atslystanti per kalnus,
Herodotai, ar ji tau – vaivorykštė ?"