Žirgų negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
legionierius neša vakarop:
pilkėjant bronzai,
kontūruos kalnagubrių
laikinės pienės smelkias į siauras akis,
nakties kvapais tarsi liuminescencija
moters sustojusios sode
prie paslikos gėlės.

Tuomet jie puola:
bėgančiojo plunksnas
neša vėjas-
kol suskambės jo šalmo
ir akmens šalta jungtis.
regiu suspėjusį įžvelgt -
po speneliu kairiuoju
rožę - ji sako:
koks laibas ir grakštus
Romėnų ietininko riešas:
jie pasiekė akvamarino rytą-
sodybą, blizgančias šukas –
tylos liežuviai vijo plaukus
sesers pargrįžtančios nuo upės
aš
jai saugojau ilgus žodžius-
žolė dar buvo taip aukšta.






Arklių negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
pašėlę legionai
dulkių debesy
jie - kamuolio vaikai.