gal ir gerai, kai nelieka savęs be savęs,
ir nutraukus judėjimą baimė vėl kaupia jėgas
įtampa auga, ir niekas nemenkina sielos:
ji menksta pati, prieš absoliutą ir laiką
nemenkinu melo, harmonijos, didmiesčio centro
įprastinių reakcijų, situacijų masės,
tik neranda jausmų iškankinta galva,
ramaus gero šokio – išvargintasis kūnas
dar pagalbos, gerumo, neskaitant žinių
apie nežinią, erdvės pažeidimą,
asmeninę laisvę, pamintą tinklu
atsakingas už viską, ir ko nepadaręs

Nesusigriebiu aiškinąs kažką ne sava, nepermąstyta, neaišku iš kur paimta. Kasdienybės valdžia? Niekas neištaria į akis: „Absurdas, ką čia dabar peizi?!“ Kas kitas, jei ne pats turėtum pasirinkti svarbiausia, kuo tikėti; nebent gerbti galima viską.

keistos jau rankos; nebuvo láisvos grupės
nešinas svoriais, nepažįsti savęs
ypač žvilgsnio, kalbos, net minčių, ir ką
gali mąstymas, kas viduje, kaip tai veikia?
sunkiosios rankos, net dreba, nejaugi ir vėl
pasiduosim kažkam savyje ir už mūsų,
nesitikint; lieka dar laiko, sukaustytam
jis neprailgs

keistos jau rankos
nešinas svoriais nepažįsti savęs
ypač žvilgsnio kalbos
net minčių
ką gali mąstymas
kas viduje
kaip tai veikia
sunkiosios rankos net dreba
nejaugi ir vėl
pasiduosim kažkam savyje ir už mūsų
nesitikint

lieka dar laiko sukaustytam
jis neprailgs
kai neliks savęs be savęs
nutraukus judėjimą baimės vėl kaupia jėgas
įtampa auga ir niekas nemenkina sielos
ji menksta pati
prieš absoliutą ir laiką
nemenkinu melo harmonijos
didmiesčio centro
įprastinių reakcijų
situacijų masės

neranda jausmų iškankinta galva
ramaus gero šokio
išvargintasis kūnas
dar pagalbos gerumo
neskaitant žinių apie nežinią
erdvės pažeidimą
asmeninę laisvę
pamintą tinklu
atsakingas už viską
ir ko nepadaręs

Jūs užrašote
Dienos įspūdžius
Užrašote savo
Tekstus
Sukuriate
Kažką seno
Ieškote naujo
Tokio lašo
Pramušti
Tuštumą
Ir gaunat
Įkvėpę
Truputį
Dulkių

Pagerbki akimirką, atsakyki už praeitį
Būk savimi, dalyvauk...
Netrukdyk niekam, žinok savo vertę
Mažiau „draugauki“, mylėk daugiau akyse
Širdyje negailėk laiko, dienų
Nerki į save, laimėk atskirtumą
Ir būsi tikras.
Niekada, visada šypsotis apsimesti
Būti pasitikėjimu, pradėti mesti
Teisti už viską, patirti laisvę
Neslėpti ir beveik nebebūti
Tarp savų ir ne jiems – niekam
Mieste, steriliam inde
Paistyti ne savaip, kaip varpais
Tarpusavyje susižvanginti, atskirai
Laiptais, kurių liftas, laukia, ne tau dėžė
Išlepimas, atsiduoti, nugarine puse sparnų
Kojų ūseliai – blakė sutverta patamsiui
Nebe dangaus, į viršų planetos
Per pusę be ritmo mažiau
Smegenyse dvasios
Kūnas
Oje
Neverksiu
Tik mirdamas
Nebežvelgdamas į tave,
Jūra, miške, medi, palaima
Vilty paprastoj, naktis toli, nešaukiu
Tik pralaimiu kol kas, kol jėga neateina
Kol laukiu, kol kentėjau, sėmiau iš savęs
Kai būsime rytoj; jau šiandien – nebe dabar.

Laimėyrapadarinystokaipmeselgiamėssušaliaesančiaisžmonėmis
Laimėgalbūtyrabuvimassušaliaesančiužmogumi
Gallaimėyrapožiūrisįšaliaesančiusžmones

Laimingasesantisšaliakitožmogaus
Laimingasturėdamaspožiūrįįžmones
Vėlgegužiožiedaiapipurškėpievasirklonius

Nors keletą žodžių
Nors keletą saulių
Rasos nors truputį
Ko laukiau ligšiolei
Negalėtų ko būti?

Ir ką dar galiu pasakyti šįvakar
Nesvyruodamas
Be pavydo, garbės troškimo sau, paniekos
Artimiesiems, pralaimėt beliko
Begalę kartų; apakus be prošvaistės į lauką,
Vaizdiniai neapima, jie neegzistuoja,
Žaidimas neįmanomas naktį;
Nematau gero veido ir dėmesio akyse
Knygose su žiurkėmis, literatūra – poezija

Svetimas jausmas, svetimos mintys,
Svetimas noras apsikabinti
Vargstantys pirštai, vargstančios akys,
Varganas noras viską sudegint