iš šeštadienio

Pagerbki akimirką, atsakyki už praeitį
Būk savimi, dalyvauk...
Netrukdyk niekam, žinok savo vertę
Mažiau „draugauki“, mylėk daugiau akyse
Širdyje negailėk laiko, dienų
Nerki į save, laimėk atskirtumą
Ir būsi tikras.
Niekada, visada šypsotis apsimesti
Būti pasitikėjimu, pradėti mesti
Teisti už viską, patirti laisvę
Neslėpti ir beveik nebebūti
Tarp savų ir ne jiems – niekam
Mieste, steriliam inde
Paistyti ne savaip, kaip varpais
Tarpusavyje susižvanginti, atskirai
Laiptais, kurių liftas, laukia, ne tau dėžė
Išlepimas, atsiduoti, nugarine puse sparnų
Kojų ūseliai – blakė sutverta patamsiui
Nebe dangaus, į viršų planetos
Per pusę be ritmo mažiau
Smegenyse dvasios
Kūnas
Oje
Neverksiu
Tik mirdamas
Nebežvelgdamas į tave,
Jūra, miške, medi, palaima
Vilty paprastoj, naktis toli, nešaukiu
Tik pralaimiu kol kas, kol jėga neateina
Kol laukiu, kol kentėjau, sėmiau iš savęs
Kai būsime rytoj; jau šiandien – nebe dabar.