Mozaika Nr. 2

gal ir gerai, kai nelieka savęs be savęs,
ir nutraukus judėjimą baimė vėl kaupia jėgas
įtampa auga, ir niekas nemenkina sielos:
ji menksta pati, prieš absoliutą ir laiką
nemenkinu melo, harmonijos, didmiesčio centro
įprastinių reakcijų, situacijų masės,
tik neranda jausmų iškankinta galva,
ramaus gero šokio – išvargintasis kūnas
dar pagalbos, gerumo, neskaitant žinių
apie nežinią, erdvės pažeidimą,
asmeninę laisvę, pamintą tinklu
atsakingas už viską, ir ko nepadaręs