Kas dieną tavęs vis mažiau
Išlipt iš savęs
šonkauliais it kopėtėlėm
į širdį atsispiriant
tada stemple aukštyn
kaip nors
kaip nors
tik išlipt iš savęs
Nuo make love iki fuck love tik vienas žvilgsnis
-Pagalbos! - ūmai sako viena iš figūrų, drybsančių žemėje. Ji sako tai ramiai, negarsiai ir nuolankiai, nešaukia, ir kaip tik tas nupurto mane lyg kažkokios spinduligos būtybės eterio prisilietimas. Tai besvoris smūgis į krūtinę, persmelkiantis ją lyg rentgenas, o paskui užgniaužiantis kvapą. „Pagalbos!" - mąstau. Ką gi mes daugiau visi šaukiame balsu ir be balso, nuolatos?
E. M. Remarque
Kodėl rašykai išsitrina, po velniais?
Vis pagalvoju: pasiilgau,
pasižiūriu - išsitrynė.
Mintis gi žodyje taps melu
Mano širdy
vilnijantys mimozų pasėliai
mielasai, juk žinojai
kai išbaidei
savo dramblių kaimenę
dar dabar užsimerkus girdžiu
jų kojų dundesį
kai tik bandau
sugrižti pas tave
basomis
per dilgėlių lauką
Tas ilgesys
vis sirpsta nelyg vyšnia kokia
su kiekviena diena ir minute
su oro gūsiu atsidusus
o aš mintim kviečiu
šaukiu mintim špokus
bet
kai susitinkam
kai tik galiu atkąsti
suspaudžiu lūpas
taip stipriai kaip moku
(širdim jaučiu)
jau per vėlu
jau pernoko
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10[iš viso:
95]